Leandro

If you enter the metro in Buenos Aires and feel as if entered a divine territory it is because of Leandro 

Buenos Aires

Here is an excerpt of an essay I am currently writing about Buenos Aires (in Lithuanian).
———-
Kelionė

Pusė penkių ryto. Atsisveikinu su taksistu Luis. Negaliu padaryti geros jo nuotraukos, nes dar tamsu – jis atrodo lyg būtų iš Naujojo Orleano kokio nors džiazo ansamblio su baltai raudonai languota senovine snapine kepurėle šalia jūros mėlynumo Fordo. Havanos aeruostas. Iš čia turiu vykti keletą dešimtmečių į priekį ir keletą tūkstančių kilomentrų į pietus – Buenos Aires.
Atvykstu į oro uostą laiku, bet eilė prie check-in yra vienintelė. Kai pagaliau galiu padėti savo kuprinę ant svarstyklių, už manęs žmonių jau nebėra, o iki skrydžio telikę 15 minučių. Lituania? Taip taip. Klavišų barbenimas. Aš rami tarsi bengališkas liūtas. Negaliu jūsų leisti į skrydį – turite turėti bilietą atgal. “?”. Likus 15 minučių iki skrydžio nelabai yra kada šakotis. “Ką siūlote man daryti?” Mano liūto ramumas po truputį ima sklaidytis. “Pirkite bilietą”. Nieko kito nebelieka. Paprašau bilieto, kurį galėčiau grąžinti. Viskas turi kainą, šitas noras taip pat. Sumoku kelias štukes su kortele. Grįžta bengališko liūto ramybė ir leidžiuos per kontroles į lėktuvą.
Nuostabu, netikrino. O galėjo. Spėju.
Stebiu žmones eilėje. Ir man dingteli, kad savo gyvenime esu sutikus eilę argentiniečių, bet nė vienas nepateko į mano gana ilgą mėgiamų žmonių sąrašėlį. Vienintelis galbūt buvo Hernan, su kuriuo įrašinėjom muziką grodami dantų siūlais ir kiniškom lazdelėm. Kažkas lyg ir netaip. Eilėje tvyro rimtis, primenanti Vnukovo aerouostą Maskvoje. Vienas kubietis juokėsi iš manęs – sakė, ką tu ten žadi veikti, toj Argentinoj? Juk argentiniečiai kiekvienam sprendimui turi po problemą!
Po Kuboje praleisto laiko karibietiškai atvirose erdvėse, kelionė lėktuvu su daugybę sykių perkvėpuotu kondicionuojamu oru pasirodė kaip iššūkis. Nusileidžiu Buenos Airese. Vakaras.
Migracijos langelis – niekam neįdomu, ar turiu aš iš Argentinos išvykimo bilietą. Antspaudas ir aš Argentinoje, pradinė stotelėje, nuo kurios turi prasidėti mano kelionė po Pietų Ameriką.
Nuskubu į aviakompanijos biurą – noriu sutvarkyti reikalą dėl bilieto, kad man jį anuliuotų ir grąžintų mokestį. Reikia laukti. Reikia ilgai laukti. Palaukiu, kol daiktais apgrūstame aviakompanijos biure pagaliau į mane atkreipia dėmesį.
- Grąžinti bilietą? Kokia nesąmonė. Aš jums galiu garantuoti, kad niekas jums jokio bilieto negrąžins.
Mane išmuša prakaitas ir beveik visiškai apleidžia liūto ramybė: “???”
- Kreipkitės į mūsų biurą esantį centre, bet tikrai jums bilieto negrąžins. Jei net ir būtų tokia galimybė, jūs turėtumėte kreiptis į mūsų biurą Havanoje. Labai apgailestaujame, bet žinokite, mums keliaujant į Europą irgi keliami tokie reikalavimai.
Štai kaip – argentinietiškas kerštas tvirtovei Europai. Nu, bandau save įtikinti, kad ji tiesiog nežino galbūt, kaip čia tikrai yra. Bet jos tirada, kaip reikia manyti, manęs anaiptol nenuramino. Užeinu į migracijos biurą – galbūt jie gali man išrašyti raštą, kad nereikalauja iš manęs skrydžio atgal., juk neprašė pasienio kontrolėje. Laukiu eilėje. Laukiu. Laukiu ilgai. Jauna mergina už langelio, savo veido išraiška man primena pasienio poste tarp Izraelio ir Jordanijos dirbusią jauną merginą, kuri atmetė mano draugės kiprietės pasą, sakydama, kad nežino kur yra Kipras ir dėl to negalinti praleisti mano draugės. Neapsirikau įvertindama aroganciją ir ignoranciją. Buvau apšaukta, kad reikalauju kažko, kas neegzistuoja. Bandžiau įtikinti, kad jei parašytų man tokį raštą, jis imtų egzistuoti. Bergždžiai. Galiausiai iš už užkulisių pasirodė įspūdingų gabaritų šviesiaplaukė imigracijos biuro direktorė ir pakeltu tonu mane patikino, kad reikalavimas turėti grįžimo bilietą neturi nieko bendro su imigracija. Toptelėjo, kad tikrai esu toli nuo Europos ir vokiškas teisių supratimas man čia niekuo nepadės.
Ką gi, telieka ieškotis dabar transporto ir vykti į centrą. Vienuolikta vakaro. Iš kur išvyksta shuttle? “Negalime pasakyti dabar, bet už pusvalanžio aname susitikimo punkte jus ateis pasitikti ir nuves į autobusą”. Įdomi, gerokai mistifikuota, dar niekur nepatirta sistema.
Esame nuvežami į kažkokią stotį. Niekas nekalba, tik ‘užsiėmusiai’ bėginėja. Nesuprantu, kad vyksta. Liepia laukti. Laukti. Laukti ilgai. Galiausiai, po šiokio tokio laukimo, prieš visus atsistoja baltais išlygintais marškiniais darbuotojas, kuris atrodo, lyg vykdytų flashmobo akciją, tuoj ims dainuoti operą, bet ne, jis iškilmingai ima skaityti vardus. Pasipraktikavau, kaip gali skambėti mano vardas, tariamas tūlo argentiniečio. Atpažinau. Mus suskirsto į taksi.
Taksistas – neįtikėtino nešnekumo. Iš tylos tamsoje sprendžiau, kad turi būti ir gerokai susiraukęs. Negaliu palyginti su jokia patirtimi, nes dar nepatirta. Atveža mane prie viešbučio. Senas gatvės grindinys. Atpažįstu numerį, Hotel Carly. Puiku. Grotos. Uždarytos grotos. Skambutis sienoje už grotų. Bandau pasiekti, bet negaliu – per trumpa ranka. Kelios minutės po vidurnakčio. Apžvelgiu prie gretimo kabako rūkančius vyrukus. Išrenku vieną su ilgiausiom rankom ir jo paprašau, kad pasiektų man skambutį. Po keletą bandymų randame geriausią poziją jį pasiekti ir su palengvėjimu girdime jį viduje. Tada tyla. Nieko. Dar sykį skambinam. Nieko…. Atrodo, kad viešbutį užrakina vidurnaktį. Prasikeikiu dėl visų eilių prie imigracijos, kad atvykau keliomis minutėmis per vėlai. Apsižvalgau. Sako, kad Buenos Airės nėra saugiausiais miestas pasaulyje, ypač naktį. Paklausiu šalia stovinčios merginos, ar man saugu čia su didžiule kuprine ieškotis kitos nakvynės vietos. Ji apsižvalgo ir nevisai įtikinančiai patikina, kad nu, dar nėra taip jau vėlu, tai turėtų būti tvarkoj.
Vienas iš privalumų keliaujant dviračiu man yra tai, kad beveik niekad neprarandu orientacijos, kur esu – su mažom išimtim visuomet žinau, iš kur atvykau. Tačiau dabar atvykau į miestą, kurio žemėlapis mano smegenų GPS dar neišmintas ir neegzistuojąs, ne su dviračiu, o su taksi. Naktis, mane ištinka vertigo jausmas ir neturėdama nė vieno atspirties taško meldžiuosi atsitiktinumo dievui, kad eidama bet kuria pasirinkta kryptimi užtiksiu dar atidarytą hostelį. Padedu statistikai paklausdama retų praeivių ir tuščiomis gatvėmis leidžiuosi patarta kryptimi.
Hipiškas hostelis, lengviau atsidūstu, įsitaisau dormitorijoje ir prisijungiu prie angliškai su visokiais akcentais kvatojančios draugijos. Iš kur aš? Iš Lietuvos. Kiti iš Italijos, Prancūzijos, Naujos Zelandijos. O vienas sakosi, kad neatspėsiu iš kur. Neatspėjau. Jis irgi iš Lietuvos. Atrodo, kad Buenos Aires pilnos siurprizų. Švenčiu viduje savo atvykimą, kuris baigėsi šiai dienai sėkmingai.

Porteños
Kitą dieną vykstu į oro kompanijos biurą. Biure trys darbuotojai. Klientų nėra. Man pastoviniavus, viena darbuotoja man nurodo – išsitraukit numerėlį. Lieku laukti. Laukti. Ilgokai, kas man suteikia laiko stebėtis, kokiais būdais dalykai, kuriuos pažįstu iš sovietmečio, galėjo atkeliauti iki čia? Numerėliai, sukurti eilių sutvarkymui, čia tapę priedanga ilgai ilgai nekreipti dėmesio į bet kokį pasirodžiusį klientą. Pradedu įtarti, kad logišku argumentavimu čia nieko nepasieksiu. Matyt reiks mobilizuoti ašaras ir bandyti prabudinti norą man padėti.
“Gerai, aš jums pranešiu už dviejų savaičių”. Taip ji nusprendė, kad liksiu Buenos Airese tikrai ilgiau, nei savaitę.
Miestas man kažkuo primena New Yorką, kurio gatvėmis šlaisčiausi 90-tųjų pradžioje. Gyvenau tuomet kambarėlyje be langų Queenso rajone. Taip išeina, kad ir čia be langų, tik bent jau su durim, pro kurias gali įeiti šviesa. Elementari sąlyga, tarsi tyčia stiprinanti jausmą, kad atvykdama į Buenos Aires patekau į narvą su didžiuliais gatvių labirintais.
Užaugusios barokiškame mieste – Vilniuje – mano smegenys pasirodo išsiugdė ne tik puikią intuiciją skaityti beveik bet kokio organiškai užaugusio senovinio miesto geografiją, bet ir absoliutų neįgalumą susiorientuoti geometriškai taisyklingai suplanuotame mieste. Iš to, ką kadaise skaičiau Jorge Luis Borgeso kūryboj, tepamenu, kad labirintai ir mitinės būtybės užima joje svarbią vietą. Nuolatinis intuityvus nenuėjimas ten, kur norėjau ir susidūrimai su būtybėmis, kurios pernelyg dažnai ir užtikrintai sako “ne” ir apsprendžia tam sykiui mano likimą, kelia įtarimą, kad būtent dėl to.
Pavargusi nuo labirintinių klaidžiojimų ir pernelyg dažnais “ne”, sau leidžiu užeiti išgerti kavos. Nepriekaištinga, itin mandagia castellano paprašau kavos su pienu, tik pieno norėčiau atskirai. Toks tariamai keistas kavos gėrimo būdas nėra nieko nustebinęs nė vienoje mano aplankytoje šalyje. Čia jis irgi nestebina. Tiesiog, man sako – “ne”. Vėl Ir tai tokiu tonu, kuris atmeta bet kokią galimybę tęsti pokalbį. Tarkime šitaip jis galėtų būti tęsiamas Turkijoje – ‘be abejo, tik šitaip jums kainuos 20 centų daugiau”. Bet čia, akivaizdu, kad ne centuose esmė. Tačiau tiek pat nesuprantu, kur ji.
Buenos Aires gyventojus vadina porteños. Tai reiškia maždaug “uosto gyventojai”. Tačiau žodžio porteños semantika yra kur kas platesnė, negu plikas lingvistinis žodžio vertimas. Trumpai – porteños Argentinoje ir Lotynų Amerikoje yra žinomi dėl savo blogos nuotaikos ir chroniško susiraukimo. Nemaniau, kad ir Argentinoje teks patirti laiko mašinos efektą – susidūrimai su porteños dažnai priminė sovietinius laikus, kai centralizuota ekonomika buvo išmušus iš žmonių būdą mąstyti sprendžiant problemas, o ne kuriant naujas, kuri būdavo paremta proletariato sureikšminimu ir susireikšminimu. Tai buvo laikai, kai valytojos, sekretorės, padavėjos ir budintys beveik mitinės realybės lygmenyje spręsdavo žmonių likimus. Tarsi grįžau – esu mitologinių būtybių apsuptyje, kurių veiksmai apsprendžia už mane mano tolimesnius žingsnius ir tarsi pasakoje nurodo kryptį, kuria linkme turi vyniotis mano staltiesė ir judėjimo trajektorija.
Como te va? (Kaip tau sekasi?) Ir nuskuba. Jie deklaruotinai nemėgsta amerikoniškumo. Amerikos, Kanados ir Anglijos piliečiai turi mokėti mokestį atvykdami į Argentiną – tai tarytum švelni bausmė už Malvinų salas, kurios iki šios dienos yra Jungtinės Karalystės globoje ir pasaulyje žinomos kaip Falkland salos. Tuo keisčiau atrodo elgesys, kuris stereotipiškai ir plačiai priskiriamas būtent amerikonijos kultūrai. Taip, man čia pasisveikinimo draugiškumas atrodo labai netikras ir jei būtų galima rinktis, tikrai pasirinkčiau klaikiai, bet nuoširdžiai besikeikiantį maskvietį. O gal porteños tiesiog jau nutuokia, kad sakysiu, kad man blogai sekasi šitame mieste ir nuskuba neklausę?

Susiraukimas, noras skųstis ir bumbėti, kaip padariau rašydama šitą esė iki čia, permelkia ir geriausiai, mano galva, apibūdina porteño mentalitetą Nors budistai sako, kad viskas yra tik savo paties vidaus atspindys.

This slideshow requires JavaScript.

Updated

So, using the precious time having internet connection (before going into the wilds without it) I managed to update www.candycactus.net, putting a gallery with pictures from Granada. Almost everyday I happen to post a sound recording (a “Sound Letter”) to Soundcloud. I am not sure if it makes sense, but I imagine it could be eventually nice to make a podcast just from the sounds that I record. With no words, just sounds. What do you think? I enjoy them so much – with all the beautiful dissonances of known and unknown artists.

There are so many things to tell that I still keep silent.

Monte Makalimba

Noodling around with kalimba, laptop, duduk in the mountains and enjoying it all. Here is another track for GranaDADA album: Monte-makalimba

Balcony and Dreams

This is the sound of Cactus with duduk and Matias Scapa – a vagabond from Uruguay – with voice and guitar in the streets of Granada

Balcony by candycactus

RASHA

This slideshow requires JavaScript.

TIME MACHINE – Moscow

I was told people do not read much these days. Me neither. But they write a lot and they make plenty of pictures. Well, me too then. Even if there is nobody to read – this one writes itself.
———-
Blin – says the man next to me. The stewardess poured into his cup hot water for coffee, the cup must have gotten hot and he poured it all over himself. His face was angry before, but now all the features of his ripe reddish wrinkled face got emphasized even more. We were about to land in Moscow.

I knew Moscow from events like the funeral of Brezhnev. I would watch it as a child through our tiny Silelis, which was a Soviet product of a TV of the size of a good Gouda cheese. All black and white. I knew Moscow form the every night program Vremia, where they would show Kremlin and play this eternal special soviet jingle. I thought listening to the news that the word ‘deputat’ means a rat. I believed as a child that Brezhnev was a monkey. I was really small. My grandmother would return from a trip to Moscow they would do to bring some goodies and bring me some potato chips. I would eat them so fast that I would forget soon they were from Moscow. But I remember now.

Landing. Claps for the pilot. The notion of being in a time machine overcomes even my conscious mind.

Everybody would rush to get out of the plain, even more than usually. And now – everybody would keep waiting longer than usually.

While watching all these people standing uncomfortably in the small plane I thought that I never understood this logic, because everybody would meet at the luggage at the same time anyway.

I came out as one of the last ones and realized why all this rush – the bus was completely packed. I sqeezed myself inside somehow. Now – another lady passenger with a daughter in a buggy was approaching the bus with not a single square decimeter for anybody to even stand. However, the lady manager with a yellow west would enter the bus and in a loud shrill voice announce – ‘Move to the front! Can’t you see the bus is completely empty!’ Well, it sounds not convincing in English. But in Russian it works: ‘Nu davai podvintes v period, avtobus zhe v polne pustoj!’

A queue to the passport control. An old lady with amazing horizontal dimensions would move slowly from behind, her small eyes would avoid any contact until she would reach the point of no return and pretend she was always standing in front of me. An old soviet survival technique that remains preserved through this specimen! Full respect.

How should I get to the Moscow center? There is an information desk. A worn out cardboard sign says – ‘Technicheski pereriv 5 min’. A technical break. Sure, they cannot write ‘organical break’, this would be obviously too much.

Glimpse into the toilet in this airport hall. Completely full plus queues. I guess if one of them is the information desk official – it would take another 15 minutes just to ask what is the best way to get to the station “VDNX”. I decide to keep it all with me.

Every time I was pronouncing the name of the station it invoked in me the feeling that I was actually swearing at somebody with a bad swearing word.

Finally outside. Unexpectedly warm. Two officials with uniforms of some sort. VDNX? I could hardly believe how friendly they were – go by bus, this fancy train is too expensive and it is stupid, like this and like that. Information desk did not work? Welcome to Russia – they grinned at me with truly friendly smiles.

Metro. Smell of beer, vodka and sweat. Friday night. Tiredness. I guess this is the metro life. People in the underground anywhere in the world must look the same. The difference to here must be just the smell of the alcohol.

Diversity. Old colonialist power full with its subjects from the furthest corners of the empire. I can hear stereotypes breaking in my mind – Mongolian faced beautiful young woman with a sexy white dress and high heels speaking Russian with a Moscowian accent. Wow.

The wind of the metro is the same anywhere in the world I guess too. The sound. Hm, have experiences less loud ones. Moscow metro is unbearably loud. I guess this is the reason why music in cafes in Moscow is so loud – because all inhabitants of Moscow are probably a bit deaf.

Metro stations come along with some funny feelings. They look pretty same as in Tbilisi. Same time construction – the 50′s. A lot of sweat and propaganda went into the building of both. However, these metro stations remind me of my phobia that I developed in Tbilisi due to the frequent power cuts those days some 5 years ago. Just the sheer idea of the possibility that electricity might disappear while I would be in the incredibly deep depths of the city together with hundreds of other fellows in complete darkness made me manage Tbilisi by walking. Still, I would experience all kinds of phobias that I could not escape as easy – such as phobia not to get your cash when you enter all your numbers into the cash machine and the electricity disappears for unpredictable time. Well, here I should not fear that, since here I am in Russia, the seat of the power manager.

I exit the metro station VDNX and try to orient myself how to find the hotel. Stand-alone-toilet-booths with ladies to collect the rubles, kvas station, people trading from newspaper to dogs with a Soviet statue in the background committed to cosmonauts – a rocket shooting through the sky. One drunkard tells me he runs a dog shelter. He is a bit drunk, like nearly everybody here. But he is very friendly. He tells me to take care of my stuff – there would be many thieves.

I drift throughout the huge streets, passing by huge limousines I have never seen anything like that before in my life.

8 million they say. However, now and here the city feels empty. Maybe it is the summer. No children, no old people, no young people. Nobody to ask anything. Finally a lonely guy with dozen of watermelons to sell. I ask him the way. He smiles and his golden teeth shine on me. I bet he is from Azerbaijan. He is. Diversity of the former empire!

Smells work like time machine devices. Pickled cucumbers. Some old sofa. Some unidentifiable smell from far time ago. Don’t know what that is, but it smells exactly like Soviet times.

I observe my mind. It says – I am so happy we are independent from this culture.. I want to go back. I do not like it here. And then I try to observe just as it is without craving and aversion – these many plump tired faces, alcohol in so many eyes, innumerable female legs with red toes..

Beautiful faces. Ugly faces. Angry faces. Tired faces. But that is it. I cannot see any subtlety among these categories. Maybe it is just me, that I cannot see it, or maybe it is a phenomena of big cities – that people start functioning like one organism, sharing features and concerns, like ants.

No, nothing resonates with me here. I guess I am not neutral enough to take it all easy.. Yes – in this city the letters of my relatives would arrive with requests to release them from Siberia. And yes – in this city they would get lost. In this city all these people would arrive to get visas to emigrate. And at some point they would be gone forever – living there, but dead in the streets of Vilnius. But it would be here, from were my grandma would bring me potato chips (absolute delicacy at that time for me, this is unexplainable for anybody who did not live through the Soviet times), from here the Indian incense and spices would come from to our home, since in Moscow would be all these shops that would trade with things from beyond of the empire.

Red square. My stomach declares it is there. Much smaller than in my mind. I am happy I was born early enough to understand what it means and late enough to escape its ugliness.

It is too hot these days – unbearable continental climate. Yes, somehow I do feel respect for people who live in such conditions. Finally found a bench to sit on, surrounded by immense huge streets. Kremlin towers with red stars in the blue hot summer evening sky.

Want to escape. Can hardly bear the heat and the picture. Just as in the past I would hate this particular picture trying to find a nice New Years postcard and would have a choice between a dozen variations of Kremlin…

I’m going back home.

Remains of the Past

a song we have written together with jhno while cycling in south east asia, remixed by jhno

Day of the RIGHT TO BE LAZY

Have you ever wondered what all this progress is for?
To make us WORK LESS. And ENJOY more!

Do you know that you can enjoy so many things for free?
(You can make your own list starting from nature and sex)

Xenophon observed, “Work takes all the time and with it one has no leisure for the republic and his friends.”

Honestly, if you would have to die tomorrow, do you think you have spent enough time with your friends or republic? Or are you postponing it to your retirement? You know, future is a tricky thing, you never know.

When Alexander the Great approached Diogenes the famous sage in the barrel in Sinop and asked him what he would wish, the sage replied: “Yes, stand out of my sunlight”. Alexander then declared, “If I were not Alexander, then I should wish to be Diogenes.” Not many of those wise people became famous. Because that is not the point.

Taoists thousands of years ago observed that Wu Wei is the most important principle to learn – no action, just being. Action might come as a side effect, but the main modus vivendi to strive for is just BEING. Read Winnie the Pooh in order to understand Wu Wei attitude. Become Winnie the Pooh to practice Wu Wei.

From the childhood your brain most probably has been successfully programmed with proverbs and folktales where the lazy one is being punished. Yes, to work is a very beautiful virtue, but ———— only if you like what you are doing and are not enslaved by the capitalist machinery! If you have a boss – this is already a bad sign. You might be exactly the one in chains. Ooo – aahhh. Wearing a frown? http://www.youtube.com/watch?v=RmZdvVnMXCc

If you come back home and you are not tired to make love to your beloved or sing songs with your friends might be good signs that you are doing what you want. If this is not the case and you just have guts to watch TV and to feel old – it is time to feel differently before you die!

Now, in case you are sitting in your office, honestly – think how much good and how much bad your job is bringing to the word, on a global scale. How much flying planes, how much plastic, how much bullshit, how much paper, how much talking empty? And how many times you thought you would like to do something that is completely different from what you are doing now? Something that sounds crazy even to you? What would you do if you would have all means in the world?

But then you would say – all nice and good, but what about the money, food, rent? The obvious secret is – there is enough wealth produced already, only it is distributed in a ridiculous way. Here you can read more about the idea of basic income for all. There was a period in the history when people where fighting for more jobs. Since evolution might be a fact, the time might come that we start fighting for no work!

“Work, work, proletarians, to increase social wealth and your individual poverty; work, work, in order that becoming poorer, you may have more reason to work and become miserable. Such is the inexorable law of capitalist production” – Paul Lafargue realized the madness already in 1883 and stated that work ought to be forbidden and not imposed.

Now, when all Europe is struggling for more jobs as it did a century ago, what about realizing this madness and cultivating the mentality of contempt and laziness? In words of Lafargue: “O Laziness, have pity on our long misery! O Laziness, mother of the arts and noble virtues, be thou the balm of human anguish!”

So, if May 1st is labor day, what about June 1st as a day of the RIGHT TO BE LAZY?

On the day of the RIGHT TO BE LAZY just be and see what your being will take you to! Maybe you will end up sleeping, singing in the shower or stage, dancing, cooking, making love, eating, demonstrating, doing cheese, selling juice, doing forex trading, writing a letter, listening to the music, meditating. Whatever!

Eventually your are celebrating it already and for the rest of your life!

An Empty Garlic — Rumi

Here is a poem of Rumi, the Sufi poet, inspiring me to quit this job and go again for all the things I love…. being a bum, a vagabond, a diva, a DJ, a witch, a finder, a seeker, a lover, a runner, a weeper, a jumper a a a  !

———–

An Empty Garlic

You miss the garden, because you want a small fig from a random tree. You don’t meet the beautiful woman. You’re joking with an old croon. It makes me want to cry how she detains you, stinking mouthed, with a hundred talons, putting her head over the roof edge to call down, tasteless fig, fold over fold, empty as dry-rotten garlic. She has you tight by the belt, even thought there’s no flower and no milk inside her body. Death will open your eyes to what her face is: leather spine of a black lizard. No more advice. Let yourself be silently drawn by the stronger pull of what you really love.