Kur geriau nebuti, kai dingsta elektra

lifte. taip pagalvojau, kai keliausi i kazkoki 20 auksti, kur reikia imesti pinigeli i telefona, tada kyla. bet va jei elektros ner, tai tada nebekyla.

metro. net nenoriu isivaizduot, kas ten daros, kai dingsta elektra.

3 km tunely. privaziuoju prie tunelio tokio netoli gori. sargas sako, tu nebijok nebijok. o as stoviu ir bijau. mano lempos nuo lietaus nebeveikia, bet tunelis tipo apsviestas. as stoviniuoju stoviniuoju ir negaliu apsisprest. tunelis atrodo kaip is mitologiju slibino pilvas. tada sargas sako, nu bendrai jo, kartais elektra cia dingsta. nu nafik. vaziavau dukart ilgesniu per kalnus. as gi neskubu niekur.

bibliotekoj. nors visai idomi mistine patirtis, kai senoviniam biasia graziam tbilisio bibliotekos pastate dingsta elektra ir mases zmoniu patyliukais tamsoj laukia, kol ji vel atsiras…

lektuve. nu, as kai priesininke, tai maza tikimybe. bet girdejau, kad jau tris kartus yra buve, kad lektuvai leidosi Tbilisio aerouoste va taip be sviesu visai… gal zvakes uzdege, ar fakelus??

yra aiskiai daugiau vietu..

Nusikraukiet ir skaitykiet

karocia, trukinejant elektrai ir issitrinant postam juos redaguojant, tuo paciu metu giotes bibliotekoj sklindam stipriam acetono kvapui vel idedu faila nusikrovimui, kad galetai skaityt lauke su kava  p.s. v, zmogau, nu blyn blyn, tavo visi mieli veidukai su komentarais irgi issitryne. as sakau, gal cia likims, ar kas, bet as ir technlogijos nesiderinam atrodo, ir matyt jei manes cia nebutu, nebutu ir tiek problemu su elektra Tbilisy. kazkokie magnetiniai laukai..

Apie JA

Jos atvaziavo pasiimt. Ji dirba NGOse, jaunimo klube, mokina paauglius kompais naudotis, o jos atvaziuoja masina paimti. Pries pora dienu ji manes klause, kokia skarele labiau tiktu. As sukaupiau visa savo estetini supratima ir nuosirdziausiai patariau, kad tamsi gal. O jezau, idomu, kaip atrodo tiem ubliudkam, kurie i kluba ateina, kuri skarele geresne.  Ivilina, vsio u tebia chorosho? Klausia ji manes ryte. Da, ja prosto takoj che… Noriu kazka pasakyti, kad as tipo toks zmogus, rytais daug nesneku, bet nespeju pabaigt.  Nu chorosho, jesli shto, gavari, ja pamagu. Tipo, jei kas, as padesiu.  Vat sitas gelbetoju sindromas pasirodo Gruzijoj yra universalus dalykas. Jie visi taip siulosi pagelbeti, kad nepalieka akustiskai tarp sakiniu pauzes, kur butu galima isiterpti ir pasakyti, kame gal reiktu kokios pagalbos.  Tik atvaziavus galvojau, kad iseisiu is proto, taip reikejo kamnors pasipasakoti, kur vaziavau, ka maciau, nu, ar isvis tiesiog paplepeti, bet va didziuliai mano ego nuostabai, niekam, alia niekam neidomu, visi PASAKOJASI apie tai, kaip sunku cia dabar gyventi. Karts nuo karto pasisiulo padeti. Bet klausyti tai ne. Ech. Uztai tiek rasau J Inga ruko virtuvej ir dejuoja, kaip cia bus sia ziema su dujom. Nu ja niznaju, maskvietisku akcentu sako ji, ispucia duma ir sukineja akim. Tuo tarpu is dujine ijungta. Silde vandeni. O kai Inga arbatinuka nukele, tai ora. Kadangi tai vyksta kiekviena ryta, suprantu, kad cia taip turi buti. Sildymas.  Ji baige matematika Maskvoj. Dirbo genetikos institute. Ant stalo salione guli knygos tokios kaip upraznenija po logike. Bet fizikos knygu ner. As tai tik is keliavimo praktikos zinau, kad oras labai prastai laiko siluma. Tik nezinau, ar sakyt kazka del to, ar ne.  … dar bus tesinys 

Apie tikruosius keliones isbandymus bandant gyventi sesliai

As dar niekad negirdejau savo vardo saukiamo taip daznai. Ivilina! Ivilina! Tiksliau, savo vardo atmainos. Jau pradedu jausti dekinguma savo motinai gimdytojai, kuri mano vardo isvis beveik nesaukdavo, isskyrus kai reikedavo indus suplauti, ar suni isvesti. Kazkaip, man dabar tai atrodo nepalyginamai mazai su tuo, kas darosi cia.  Ir isties, ko as cia dabar dejuoju, juk jau kuris laikas buvau pradejus jausti kelionini nuoboduli, kad tai kas vyksta, net jei tai vel vagyste kokia, jau zinoma, permatoma, ir traukia letargijon, kuria kava paskutiniu metu bandziau uzmusinet. Taip, o kurgi tos patirtys, is kuriu galima mokytis? Cia va ir gavau tos issiilgtos mokymosi dirvos, socialinio diskomforto, kaip sako, didesne doze nei tikejaus.   Kol buvau apsistojus pas Ana, kuri verta atskiro skyriaus, dienom leisdavaus i zygius po kiemus su balkoneliais ir klausinedavau, ar kas nenuomoja kambario. Skambedavo mazdaug taip, me ar wlap arakob kartulad, bodishi, rusuli sheidsleba? (nekalbu gruziniskai, sori, rusiskai galima?) Ir tada isaiskindavau visiem vis dar zinoma rusu kalba, kad ieskasu kambario be jokiu patogumu ir visko, bi tik stogas butu, kol galiausiai sakydavo kargi gogo, ot gera mergaite, margam ar aris, bet nera.  Mano namu ieskojimo strategija tokia. Pirmiausiai einu negalvodama ten, kur mane kojos veda. Jos nuveda paprsatai i kokia nors miela vieta. Tada apsiziuriu, kur esu ir renkuosi apsepusi iejima, jei yra pasirinkimas. Cia dauguma apsepe, tai lengva kaip ir. Ieinu i toki vynuogem apaugusi kiemeli, klausiu moteriskes, ir jin sako taip, cia kaimyne pas mumi yra. Ir uzbega laiptais kazkur i virsu.  Ne, nerasysiu, as kokia ji, ir visko, ka tame tarpe dar tureciau parasyti kronologiskumo delei. Pasirodo as galiausiai patekau i toki buta, i koki jei buciau ejus per paradines duris, niekad nebuciau atsiradus – normalus namas, name laiptine, laiptinej butas. Kiemelio su vynuogem apgaule.  Jau ne pirma syki gyvenime taip atsitinka, kad is tinginystes ieskoti tolimesniu alternatyvu sau prisisneku, kad cia mane likimas atvede ir tada uzsiraunu i tokias padetis, kad ilgai klausiu, kodel likimas mane skriaudzia. Ir aisku, tinginyste yra tokia busena, kuri sugeba isjungti visokiausius saugiklis, kaip ir ta, kuri nesiojuosi kaip kreditine kortele sirdy,kad nieko nera pavojingesnio, kaip mintis, jei ji yra vienintele. Si syki butent taip ir buvo. Turejau pasirinkima – apsigyventi cia arba cia. Bent jau nevargina, kai renkiesi tik is vieno.  Tokiu budu, as po keliu dienu stovejau su dviraciu prie duru. Inga, toks seimininkes vardas, turbut tik tada sumete, kad as nejuokauju, ir kad atvaziavau i gruzija dviraciu.  Kai pasakau zmonem, kur vaziavau Gruzijoj, Lechhumi, Racha, tai linguoja galva, sako, ir visur cia su dviraciu. O kad pervaziavau Turkija ar ten kokius Karpatus tris sykius tai nieko nejaudina.  Taip, dar vienas patvirtinimas, kad zinios ismoktos mokykloj yra bullshit, kaip tas Kurdistane stropiai sudziovintas karves sudas, tinkamas sudeginimui, o teorines zinias chebra traktuoja kaip uolienas. Ir ne tik cia taip. O daugumai zmoniu juk veikia tik patirtis. Va cia tai uolos. Experience rocks. (Lipduku uzrasas geras butu).  Jei kalbet specifiskai apie keliavimo patirtis, tai gruzinai dabar jos didumu didziuotis negali. Jei sovietmeciu beveik visi penkiasdesimteciai yra pabuvoje Pribaltikoj, tai paskui kelioniu trajektorijos apmazejo ir nukrypo link Turkijos, kur iki siol daugybe isvaziuoja uzdarbiaut, ar kai kurie gal ne i Irana isdriso. Geopoliticheskoe polozhenije tai vadinasi. Gruzinai, kaip ir Armenai krikscionys, motinai Rusijai uzsirustinus tapo kulturiskai ir ekonomiskai gan izoliuoti. Is vienos puses Rasija, is kitu – musulmonai. Ech, jei ne ta religija visur, galetu jie gal puikiausiai isnaudoti savo artuma nuo senuju silko keliu? Eto budet tvaja komnata, sako ji su beveik maskvietisku akcentu ir sitaip prasidejo mano gyvenimas seimoje. Jos gimine is Svanetijos, no ja lubliu Maskvu, sako ji, ten studijavo, mokesi. Jai gal 53, pati ta jaunyste, sakytum paziurejus i Arune, bet Inga itin daznai sako, uf, kak ja ustala. Jos sunus 21, tik baiges studijas, uz kurias sumokejo pardave sekcijas ir kitoki geri, pradejo dirbti PriceWatersCoopers. Idomu, kiek jam bus metu, kaip jis prades sakyt uf. Jauciu, kokie 22. Ir jei dabar man cia jauciasi kaip energetine juodoji skyle, tai zinau, ka energija teka netiesiogiai tiesiai i pricewatercooperius, zinomus kaip energijos issiurbejus.  Kazkur jau isdesciau savo filosofija, kad kontekstas lemia zmoniu elgesi. Tai ne tik konktekstas, bet ir architektura, ar dar geriau, duru vyriai, parketas, spynos, elektros jungtukai, visi sitie lyg ir ne itin reiksmingi dalykai cia staiga igauna distancinio valdymo igaliojimus ir pradeda valdyti nervu sistema.  Jau trinu rankelem, kad turesiu savo kambari ir pagaliau galesiu vel pabut su savim. Kelionej, nors ir bendraudavau su savim vaziuojant dviraciu, vistiek pavargau buti sveciu.  Hm. Durys neuzsidaro. Senos, medines, is dvieju daliu. Ir neatsidaro. Atrodo stringa nuo grindu. A, nu nebent labai smarkiai pastumi. Tyliai neiseina, bet bent jau priverti galima.  Zdes vana, jesli choches dush priniat. Nu, galvoju, atpratau nuo duso, nuo miesto gyvenimo, gal reik pasinaudot vel proga but civilizacijoj ir issimaudyt. Kai jau issiplikinus atsistojau prie vonios, atsiminiau elektriko pamoka, kai Mindauge buvo boileris sugedes. Tiksliai nesupratau, kaip ten kas, bet va vandens ir elektros sasaja, kuri esant tam tikrom salygom gali prisideti prie salutinio duso efekto, tai istrigo atmintin.  Ziuriu dabar i sita boileri. Prikauste. Taip ir neismokau arabiskai skaityt, bet gal nesvarbu raides, rudys atr
odo padirbeje, o aplink visur vanduo, kazkokios lemputes dega, elektra bet kuriuo atveju dabar yra… Tai nejaugi cia toks vienos minutes filmo scenarijus, kad neapvaziuoji pasaulio ir mirsti duse Tbilisy? Nu, jei kompa nukniso pries pat Tbilisi, tai ir numirt cia galeciau pagal scenarijaus logika. O nesinori kotai… Nesizegnojau, nes nebezinociau kaip, nors mokino kaime mane Amiran, bet uztai nusimaudziau labai labai greit.  Griztu kambarin. Didele lempa isijungia ir vel tuoj pat man nenorint issijungia. Jungtukas atrodo neveikia. Hm, liuosas kontaktas matyt. Isijungiu maza lempa ir ieskaus savo rubu maiselyje apatiniu kelniu. Staiga pasidaro visai tamsu. A. Elektra dingo.  Civilizacija vistik man yra isbandymas, taip nusprendziu. Man taip niekad neatsitiktu miske, ar kalnuose, nes tiesiog tamsoj miegociau. Ar lempike po ranka tureciau. O cia tai ne.  Ivilina, ty mozes za mnoi zakryt dveri? Nesuprantu, kodel. Sakau, palaukit, as plika dar. Ja v magazin chachu. Pasirodo, raktas veikia tik is isores ir reikia uzsklesti sklende taip sakant is vidaus. Nezinau, ka uzsidejau tamsoj, galu gale nesimato, ir pareigingai islekiau uzsklesti duru. Inga isejo. Duris uzdariau. Atsirado elektra vel. Begu ieskotis rubu. Girdziu beldzia. Ir saukia – Ivilina, ja zabyla shtota! Tipo, pamirsau kazka. As vel begu, durys mano kambario neatsidaro, bet kazkaip iveikiu ir atsklendziu Ingai duris.  Inga jau atrodo tuoj klaus, kada kur ir uz kiek as eisiu ir kada grisiu. Isvengiu tuo kad prisirieikia i tulika. Bent tualete galima pasidziaugti trumpa vienatve ir nelieciamumu. Bet cia atrodo ir tualeto erdves sakralumas negalioja. Inga saukia, za mnoi masina priechala, Ivilina, mozes zakryt dveri.  Hm. Sakau, net. Vy idite, ja patom zakroju, tipo eikit, as tuoj uzdarysiu. Net, tak nilzia, patom zakonchish, tipo paskui baigsi.  Paciam proceso vidury nepradesi aiskint zmogui, kad neiseina taip. Tai tyliu, sukaupiu ramybes trupinius is pakampiu ir bandau proceso ramybes delei nekreipti demesio. Inga atrodo tvirtai isitikinus, kad jei mane parins, as greiciau viska uzbaigsiu…  Nuleidus vandeni uzsidedu savo nekalciausia ir nepikciausia veida is savo kolekcijos ir lyg nieko nebutu iseinu uzsklest duru. Inga islekia, as uzdarau duris ir puolu prie sasiuvinio rasyti. Nera ko itampu savyje laikyti, prevencija pries kraujo vezi.  Tik pasiimu rasikli vel beldimas i duris – Ivilina, ja shto ta zabyla! As vel uzsidedu sventosios Nino veida, bandau pamatuoti, kiek pilkuju nervu lasteliu man tai kainuoja ir ar tai atsveria kambario nuomos kaina, ir DAR atidarau duris, lyg isties nieko kitko mieliau nedaryciau, kaip atidarineciau ir uzdarineciau duris JAI.

Zemelapiz

valio, negaliu patiket, bet atsirado zmogus v, kuris padare zemelapi keliones! prasom veizeti i ta geri cia http://vytas.kintai.org/cc/kelias_01.gif

Kas nutiko ieskant pastoges Tbilisy

…Turkijos nuotykiai dar nesibaige. kai yra elektros ir koks kompas po ranka, toliau rasysiu. dabar nuotykis is Tbilisio…

Labas Matuk! Sianden tave sapnavau. Pasiilgau labai. Isejau pasivaikscioti po miesta. As Tbilisyje, Gruzijos sostinej. TBILI – SILTAS Ir isteis cia vis silta. Siandien sekmandienis, kaitinai ir sunys neina i darba ir slampineja kaip as. As jiems pavydziu, nes jie mazi ir gali pralistai pro visokius plysius. O as tai tik gatvem vaikstau. Bet jos irgi smagios. Taip susiraite, kad niekad nezinai, kur islisi. Man labai grazus balkonai ir blakoneliai, vieni ant kut prilipdyti. Juose spalvoti rubai isdziaustyti snekuciuojaisi su vynuogem. “Nu ka, chebra, spalva keiciat?”, klausia melyna adidas maike vynuoges. “O ka, pavydas ima?” sako vynuoge pageltusiais lapais. Jinai nervuota, nes tuoj pasals ir isvis lapus reiks mest. Katinai mane itariai stebi. Mato, kad as ne is cia, nors ir kaip stengiuos atrodyti kaip vietinis katinas. “Zek, obuoli valgo”, snibzdasi pilkas su juodai baltu. Tiksliai, as gi visai pamirsau, kad katinai obuoliu tai nevalgo. Nu va, ir vel man nepavyko apsimest. Radau apleista baznycia. Galvoju, juk cia galeciau apsigyvent. Bet Dievas, kadangi jis gali skaityti mintis, perskaite jas ir surauke antakius. “Zek, jei baznycia zmoniu apleista, tai dar nereiskia, kad as ten negyvenu”. “A, nu taip..”, truputi pasimeciau, nes jau buvau ipratus tik su savim kalbetis vaiksciojant. “Bet gi galima butu pasidalintim, ar neiseina..?”, nusprendziau pasigincyti. Dievas buvo uzsiemes savo baznyciu tvarkymu. Jis visur turejo buti. O kai kurios baznycios buvo labai atokiose vietose, aukstai kalnuose, ten taip lengvai nepateksi, todel truputi suirzo, kad trukdau. Bet greit atsimine matyt, kad jam gi svarbu dalintis, ir kad zmones dalintusi. “Kaip cia padarius…?”, atsikrenkste jis ir pasikrapste galva. As issitraukiau kita obuoli ir pradejau griauzti, kad neatrodyciau isitempus. Tada sakau, “Nu… galimi visoki variantai. Vienas butu tarkim toks. Juk tamsta is principo gyvenat ir gyvuliuose ir zveryse ir zmonese, ar ne? Galetumete toliau cia gyventi kaip katinas. As jumi pasirupinciau, tarkim atnesciau madzoni (o tai yra gruziniskas jogurtas), paglostyciau”. “Hm”. Atrodo tai nebuvo pakankamai itikinama. “Bet kaipgi su tradicijom? Cia iprasta, kad Dievas gyventu pirmiausiai baznyciose. Geriausiai murinese ir senose, ir nesislaistytu gatvese katinu pavidalu””, sutrikes kalbejo Dievas. “A, nu taip. Nieko tokio, as susirasiu kita buveine. Aciu labai”, ismeciau griauztuka ir jau norejau eiti. Po truputi temo ir kadangi Dievas cia katinu pavidalu nesislaisto, tamsoj gali buti visai pavojinga. “Ehm, koks tavo vardas? Palauk truputi”, matydamas, kad jau beveik nueinu, bande jis mane sulakyti. As nesipriesinau, galiausiai gi pripratus vaikscioti visur ir tamsoj. “Galetume padaryti taip..”. Nu, man idomu pasidare isgirst, ka jis dabar sugalvojo. Jam matyt buvo beveik nedrasu sugalvot koki nauja sprendima, nes istorijoj jau tiek daug nevykusiu buvo. Nesvarbu, kur jis isitaisydavao, i duona, i vyna, i sventus paveikslus, ar baznycia, zmones istisai del jo susipykdavo. Kartais net taip stipriai, kad imdavo vieni kitus zudyt. “Ne nu… ir vel jie del manes riejas…” ziuredamas i pjautynes linguodavo jis galva. “O gal as galiu…” truputi sutrikes, nedrasiai murmtelejo Dievas. “Batono?” (o tai reiskia ne kad as batono noriu, o mazdaug, kaip sakot?), padrasinanciai paklausiau. “Ehm, gal galimas toks dalykas,” Dievas pasitempe, lyg atsakinedamas egzamine. “As vel visai noreciau klajoti. As toks anksciau ir buvau, tikrai tikrai”. Tokio jo dar nebuvau macius. “Istikruju man nieko tokio miegoti ant zemes. Kazkur dar tureciau rasti Marijos numegztas siltas kojnes kelionei, taip, man rodos jos kazkur uzmestos xxx vienuolyne. Ten jau simtmeciais zmoniu ner, turetu dar ten but uzsilikusios. Mat jei klajociau, zmones nebegaletu rietis del manes, nes tiksliai nezinotu, kur as, Turkijoj, Gruzijoj, Arabijoj, ar Graikijoj. Syki buciau Mekoj, syki Istanbule, ar Romoj, ar Spirakiuos. Tiesa sakant, visai neblogai butu ir katinu pabut. Jau seniai norejau palandzioti po tuos Tbilisio balkonus…”. Dievas nuo seslaus gyvenimo buvo pridejes siek tiek svorio. Ir man kilo siokios tokios abejones, ar tikrai jau jis taip be problemu galetu miegoti ant zemes. Nu, bet ir Dievui gi reikia duoti sansa. “O kaip su baznyciom tada?”, paklausiau. “Ne, per daug streso””, pradejo taip sneket, lyg cia jau senas planas butu. “As nebegaliu, kai as issidalinu po visur, manes visur po labai nedaug lieka. Ir jau tiek simtmeciu… Pavargau. Matyt visai nebogai butu, jei baznyciose apsigyventu kates, zmones susirinktu filmu paziuret, ar pasisokt, ir tai butu kaip loterija, nieks nezinotu tiksliai, kada as ten esu. Tik gal kamnors prie kojos prisiglaustu katinas ir tada tas kasnors tyliai pagalvotu, ‘cia gis jis…’ Ir nebutu karu del manes. Nes nebutu ne vieno, kur zinotu, kur as”. “Nu, kaip tik galvoju vel vaziuot i Turkija, kur ta xxx baznycia. Tai gal kojnes is ten paimt?”, uzklausiau. “Jei paveztum mane iki ten, pats pasiimciau…”. Atrodo, jis rimtai visai. “Hm,” galvoju as garsiai. “Zinau, kad tu didelis. Taip bent jau visi sako. Prasiau Rimo, kad nupirktu ir perduotu man 30 Lt kuprine. Tu i ja tilptum? Va kaip tik vietoj pavogto komiuterio”. Susigriebiau, kad dabar turbut isizeis. Ir isties tai matyt buvo gan neiprastas pasiulymas, nes jis tylejo. Jam turbut buvo aisku, kad tai butu ne kokia siuvineta, o elementari poliesterine kuprine. Jis vis dar svarste. Sakau, tai as uzsuksiu vel, kai gausiu kuprine, ane? Tada galesim isbandyt.” Mes atsisveikinom. Jau beveik visai sutemo. Ech, as jam pavydziu vistik, kad jis gali pasiverst katinu ir landziot po Tbilisio balkonus. Ir nuejau gatvem. Jos irgi nieko. Niekad nezinai, kur islisi.

Mobilkes arba kaip keicias paniatkes

Muratas, kaimynu sunus dirba restorane kanione. Sako, einam, as tave kaniona nuvesiu. O as turistiniu vietu sutraumuota kaip ir nevisai noriu, bet jei siulo, tai gal ir varom. Dargi mane tas biesina, kad visur reik moket, ir kad paprastiem turkam daug ju vietu tampa neprienamos. Bet jis sako, nesiparink del neteisybes, einam, mane dabar tai kaip svecia praves.

Keliones vadovu neskaitau. Ir siaip esu zmogus, kuris daug filmu nemate, daug knygu neskaite ir dar daugybes zinotinu zmoniu ir faktu nezino. Ir tame mano laime. Visiskai nezinojau, ko tiketis cia tam kanione. O cia toks..

Lipi laiptais, zemyn zemyn, krumai, olos, baznycia, cia kazkoks sienoj bliudelis, matyt gyvuliam girdyt, o gal svestam vandeniui, o tamsu, cia sako laidojo anksciau, freskos, lipam i kita, sako ju cia kazkiek simtu tu baznyteliu tokiu. Jo, man cia labai patinka istikro. Gaila, va kad jau tie laikai praejo, noreciau gyvent oloj. Ech. Graikai turbut apverkia sitas vietas kitaip. Cia ju anksciau daug gyveno, kaip ir daug kur kitur dabartines Turkijos teritorijoj. Taip ir turkai Graikijoj. Pasidalino paskui, zmonem apsimaine, jieji apverkdami savo namus paliko, ir stovi jie tiek anoj, tiek kitoj pusej tusti.

Snekuciuojames su Muratu. Jis labai mielas, jaunuolis, nori isvaziuot i Anglija, mokos turizmo mokykloj. Klausineju jo apie realijas visokias. Sakau, zek, kaip jus su merginom susitinkat. Progu, kada merginos ir vaikinai butu vienoj patalpoj labai labai mazai. Nu, parde gal, ar turgus. Taip, sako, cia yra gana sudetinga. Per vestuves kokias susipazista, tada kaip nors susizino mobilaus numeri ir pradeda susirasinet. Jis su savo mergina taip susitaria, kur susitikt. Syki jo merginos tevas suseke ir tada labai sumuse ja. Tai jei susitikineja, su baisiu sirdies plakimu. Mobilusis rysys cia yra ziauriai svarbus dalykas jaunimelio kulturoj. Ir tikiu, kad tiek kiek gali ka nors prikaustyt, tiek cia padeda bent tam sykiui issilaisvint.

Paniatkes keiciasi. Jei pries kelione buvau mobilaus priese, tai dabar vis labiau ir labiau linkstu prie to, kad yra visaip. Taigis taigis, su sakute galima ir valgyt ir zmogu nudobt. Netgi Audriui ir Lechhumi parasiau zinute, i love nokia. Ir chebrytei kaimuose pasiunciu vis kokia esemeske. Zinau, kad dziaugsis. Tai gerai gal?

Viskas del to gerio arba pasikeitimai Ihlaroj

Ihlaroj per paskutinius 30 metu nemazai pasikeite. I svecius atejo Selma, brite amziuje, su skara ant galvos, bazarina su visom turkiskai tolka tak. Jos deka isvaziavo jaunimelis uzdarbiaut i Anglija, o jinai su savo vyru, su kuriuo cia susipazino pries 30 metu, nori dabar pabut cia, vaikai perima restorana Londone. Anksciau cia nebuvo asfaltuoto kelio, sako ji, ir mes istisai cia dainuodavom ir krizendavom tu senu namu terasose. Dabar senu namu cia beveik neliko. Ir kodel jie stato dabar tokius didelius, stebisi jinai, juk i landsafta niekaip neisipaiso. As energingai linkcioju, nes irgi visiskai taip matau. Ihlara palyginus turtingas kaimas. Turizmas atrado kaniona, ar kanionas atrado turistus, kuriuos cia atveza su autobusais. Beveik visi (vyrai) dirba su turistais. Atejo su jais bapkes, modernizacija taip sakant. Daug kas norejo i vakarus, Selma padejo isitvirtint.
Ahmed jau 6 metus tenais. Kadangi dar popieriai nesutvarkyti, negali grizt namo. Skambina, duoda ir man pasneket, sakau as jau viskas cia jusu seimos zmogus, o jis juokiasi ir beveik britisku akcentu man liepia jaustis ten kaip namie. O jam aiskiai cia irgi norisi. Sako, kad labai pavargsta ten. Ir dabar jau juokais keikia Selma, kam jinai juos i ta Anglija istempe. Ir kas dabar pasakys, ar tie pasikeitimai i gera, ar ne i gera?

Apie vyrus ir darbus

Vyrai daug kuriu isvaziave i uzsienius, uzdarbiauja. O as mirstu is laimes, kad pagaliau esu moteru kompanijoj. Doenes vyras, nedidelio ugio santurus vyrukas, namuose beveik nebuna, grizta tik pavalgyt. Kahve, tipo kavinej, kaip daugybe ju maciau pakelese, su kitais vyrais tusinasi, arbata pliaupia, o namuose tuo tarpu Doene, kaip ir kruva visu kitu moteru laiko viska, alia absoliuciai viska – slangu taisymas, karves melzimas girdymas, meslo mezimas ir t.t. Vaikai jau isauge, du i Anglija isvare ir tikiu, kad jie Turkijos pasiilge, nes cia jiem nereiktu taip dirbt, jie gi vyrai. Fatime, dukra atvirai ir sutinka, kad vyrai cia nieko nedaro. Bent jau namie.

As jom sakau, Lietuvoj irgi taip yra daug kur, tikekit ar ne. Esme ne georgafijoj ir ne religijoj. Esme, kad tos pasakos apie princus yra ne tiesa. Kad nieks neatjos ant balto zirgo ir nepasakys – tu laisva. Daug moteru visur tom pasakom tiki. O reik gi paciom kazka daryt, isyan, jom sakau, priesinkites.

Ir nesiparinu as, kad jos nedrista sest ant dviracio, ar nueit i interneto kavine, nes sliundrom palaikys jas visas kaimas. Del to dar didesnis mano dziaugsmas, kad Aise vistik susigundo su dvyrka prasivaziuot, ir matau, kad jos zandai raudonuoja, o as jai mirksiu, bravo bravo, galvoju va, sukurem precedenta.

Kas yra ir dziugu ir tuo paciu ziauriai liudnai juokinga. Nu ir ka, stai jum pasiekimas pagyrimas – viena mergina mano itakoj isdriso pasivazineti dviraciu. Bet gal butent taip ir yra gerai. Ne, nenorim mes revoliuciju ir transparantu. Revolution is you. 

Kaip Kapadokijoj tampu verge

Pusiau autais, miegant stoty ir lietuj laukiant auto antra, kuris atvaziuoja ketvirta ryto, pusiau minant atsirandu paryciais Aksaray. Ir stai as protu sumetu, kad as gi Kapadokijoj. Dar nematau jos magijos nei grozio, lyja ir jegu ner. Nusiperku duonos. Vos neapsivemiu, kazkokia ziauriai riebi, kame reikalas.

Ta duona paskui man patapo delikatesu, kaip ir alyveles kazkada. Butent cia, Kapadokijoj, Ramazan metu daro tokia riebia duona su tahini, sezamo pasta. Riebi, kad kaloriju visai dienai uztektu. O mintis Ramazan tai ir ta, kad pasninkaujant galetum sutaupyt maisto ir su vargsais pasidalint. Tada dar daro riebiai makaronus, zodziu, kad uzkimstu.

As nemiegojus, sulyta, su dar ligos likuciais, nelaiminga, kad net duonos normalios cia nerandu, minu vienisais keliukais. Sleny kaimas, o prie kelio kazkoks namas, zuvys nupaisytos, atrodo bus apleistas restoranas. Dangus vel niaukiasi, akyse tamsu, tai primetu, kad galeciau ant verandos, kuri vistik yra po stogu, pamiegot. Taip ir padarau, ivystau dvirati i palapinsiauste, kad nieks nieko nenufyrintu. Per miegus girdziu balsus. Moterys, vaikai. Pabundu ir turiu jiem atrodyt kaip is kitos planetos. Kalbina mane ir nesuprantu, ar nesusisnekam, nes smegenys nebootino dar, ar kad jos kita kalba sneka. Atrodo, antras variantas, nes sugebu atsistoti ir pasakyti turkiskai gunaydin, tipo laba diena. Smegenys ne tik kad bootino, bet ir sukalkuliavo, kad cia matyt bus kurdes gal. Ir jau daug proto nereikia, kad suprastum, kad kazko praso.

Ojojoj, kaip man nepatinka, kai praso. Ir cia galima butu parasyti rasini apei davima ir gavima, apie skurda ir turta, apie teisybe ir neteisybe. Bet as jo cia nerasysiu. Turejau saldainiu tradiciniu nupirkus Matui is Manisos ir vistik nespejau nusimesti kazka duodanciosios turistes kepureles. Daviau kelis, tada uzsinorejo visu, faktiskai is ranku istrauke. Kondicionavimas. Tyliai mintyse atsiprasiau po manes keliaujanciu, kad prisidejau prie prasinejimo skatinimo, susinervavau,  ir nusiploviau, kol nepaprase daugiau.

Is leto riedu ir pradedu suprast, kad cia gi grazu. Nerealiai grazu. Is akmens lyg nykstuku kepurytes stuksto. Skyletos kepurytes. Oj, jau paskui per daug tu skyliu, olos, olose namai, baznycios.

Baznycios viduj freskom istapytos. Anie, kur paise, kalbejo graikiskai ir tikejo, kad paveiksluos irgi Dievas apsigyvena. Atejo tada tie kit, kur tikejo, kad negali nieks nieko vaizduot, kad Dievas nepavaizduojamas. Todel dabar veidai daugumos nugramdyti. Ne, nu religijos mane biesina. Vel susiprantu, kad as antireligininke.

Tada lygumos. Sako, ten kazkur kanionas. Nesimato jo taip. Temsta, tingiu po kanionus slaistytis, juolab, kad reiktu leistis zemyn, o tada vel aukstyn. Reik dabar gi nakvyne susiveikt.

Ir vaziuoju as toliau, pro kaimeli Ihlara, link kazkokiu mistisku zenklu, kad tipo kazkur kempingas koks tai. As su savim beveik kiekviena vakara susipykstu. Viena Evelina sako, durne, nu ir vel per velai pradedi nakvynes ieskot. Kita atsako, bet tai blyn, uztai kiek km pasistumejom! Tada pirmoji sako, taigi ne skubejime esme, geriau tada anksciau pradet, ir nerizikuot sitaip. Antroji sakrastiskai tik pazvengia, taip taip, taip ir matau, kaip anksciau pavyksta issiruost.

Sitas dialogas dar testusi kazkiek, jei vidury kelio nebutu stovejusi ji. Klausiu, nerede camping? Tipo, kur kempingas, sakau, noriu kazkur palapine pasistatyt. Jin smikiskai ziuri, kazkuom man ji Balcaite is Spirakiu primena. Sako, tai kad nieko nebus. Einam i vidu.

Susitarimas buvo toks. Jei duosit man darbo, tai liksiu. Var var, yra darbo, sako, nesirupink. Kai kaimynai stebedami ir stebedamiesi klause, kas cia su karuciu mesla vezioja, tai prisistatydavau, sakydavau kole, tipo verge is Lietuvos. Mes su Dione tiek isijautem i zaidima, kad jin sauke calis calis, tipo dirbk dirbk, jei tik sustodavau, o Ihlara visa luzo.

Tiek kiek Igne pasiilgsta humoro jausmo Italijoj, tiek man jo per kelione pristinga. Juokams reikia laiko, kad zinotum koki kalibra zmogus gali atlaikyt, o kai tik pravaziuoji, tenka tik mazom bandelem pasimetyti. Nors ir taip pavyksta. Tarkim Gruzijoj, kai klause pradzioj, ar moku gruziniskai, atsakydavau, kad bakaki zchalschi chichineps, kas yra mazdaug kaip lietuviskas sesios zasys su sesiais zasyciais, kas pralinksmindavo chebryte. Bet daznai uztekdavo ir tik koki kita zodi gruziniskai pasakyt ir irgi luzdavo. Uztai man kada retai tikrai juokingai budavo. O su Dione atsigriebiau uz visas dienas be juoku.