Buenos Aires

Here is an excerpt of an essay I am currently writing about Buenos Aires (in Lithuanian).
———-
Kelionė

Pusė penkių ryto. Atsisveikinu su taksistu Luis. Negaliu padaryti geros jo nuotraukos, nes dar tamsu – jis atrodo lyg būtų iš Naujojo Orleano kokio nors džiazo ansamblio su baltai raudonai languota senovine snapine kepurėle šalia jūros mėlynumo Fordo. Havanos aeruostas. Iš čia turiu vykti keletą dešimtmečių į priekį ir keletą tūkstančių kilomentrų į pietus – Buenos Aires.
Atvykstu į oro uostą laiku, bet eilė prie check-in yra vienintelė. Kai pagaliau galiu padėti savo kuprinę ant svarstyklių, už manęs žmonių jau nebėra, o iki skrydžio telikę 15 minučių. Lituania? Taip taip. Klavišų barbenimas. Aš rami tarsi bengališkas liūtas. Negaliu jūsų leisti į skrydį – turite turėti bilietą atgal. “?”. Likus 15 minučių iki skrydžio nelabai yra kada šakotis. “Ką siūlote man daryti?” Mano liūto ramumas po truputį ima sklaidytis. “Pirkite bilietą”. Nieko kito nebelieka. Paprašau bilieto, kurį galėčiau grąžinti. Viskas turi kainą, šitas noras taip pat. Sumoku kelias štukes su kortele. Grįžta bengališko liūto ramybė ir leidžiuos per kontroles į lėktuvą.
Nuostabu, netikrino. O galėjo. Spėju.
Stebiu žmones eilėje. Ir man dingteli, kad savo gyvenime esu sutikus eilę argentiniečių, bet nė vienas nepateko į mano gana ilgą mėgiamų žmonių sąrašėlį. Vienintelis galbūt buvo Hernan, su kuriuo įrašinėjom muziką grodami dantų siūlais ir kiniškom lazdelėm. Kažkas lyg ir netaip. Eilėje tvyro rimtis, primenanti Vnukovo aerouostą Maskvoje. Vienas kubietis juokėsi iš manęs – sakė, ką tu ten žadi veikti, toj Argentinoj? Juk argentiniečiai kiekvienam sprendimui turi po problemą!
Po Kuboje praleisto laiko karibietiškai atvirose erdvėse, kelionė lėktuvu su daugybę sykių perkvėpuotu kondicionuojamu oru pasirodė kaip iššūkis. Nusileidžiu Buenos Airese. Vakaras.
Migracijos langelis – niekam neįdomu, ar turiu aš iš Argentinos išvykimo bilietą. Antspaudas ir aš Argentinoje, pradinė stotelėje, nuo kurios turi prasidėti mano kelionė po Pietų Ameriką.
Nuskubu į aviakompanijos biurą – noriu sutvarkyti reikalą dėl bilieto, kad man jį anuliuotų ir grąžintų mokestį. Reikia laukti. Reikia ilgai laukti. Palaukiu, kol daiktais apgrūstame aviakompanijos biure pagaliau į mane atkreipia dėmesį.
– Grąžinti bilietą? Kokia nesąmonė. Aš jums galiu garantuoti, kad niekas jums jokio bilieto negrąžins.
Mane išmuša prakaitas ir beveik visiškai apleidžia liūto ramybė: “???”
– Kreipkitės į mūsų biurą esantį centre, bet tikrai jums bilieto negrąžins. Jei net ir būtų tokia galimybė, jūs turėtumėte kreiptis į mūsų biurą Havanoje. Labai apgailestaujame, bet žinokite, mums keliaujant į Europą irgi keliami tokie reikalavimai.
Štai kaip – argentinietiškas kerštas tvirtovei Europai. Nu, bandau save įtikinti, kad ji tiesiog nežino galbūt, kaip čia tikrai yra. Bet jos tirada, kaip reikia manyti, manęs anaiptol nenuramino. Užeinu į migracijos biurą – galbūt jie gali man išrašyti raštą, kad nereikalauja iš manęs skrydžio atgal., juk neprašė pasienio kontrolėje. Laukiu eilėje. Laukiu. Laukiu ilgai. Jauna mergina už langelio, savo veido išraiška man primena pasienio poste tarp Izraelio ir Jordanijos dirbusią jauną merginą, kuri atmetė mano draugės kiprietės pasą, sakydama, kad nežino kur yra Kipras ir dėl to negalinti praleisti mano draugės. Neapsirikau įvertindama aroganciją ir ignoranciją. Buvau apšaukta, kad reikalauju kažko, kas neegzistuoja. Bandžiau įtikinti, kad jei parašytų man tokį raštą, jis imtų egzistuoti. Bergždžiai. Galiausiai iš už užkulisių pasirodė įspūdingų gabaritų šviesiaplaukė imigracijos biuro direktorė ir pakeltu tonu mane patikino, kad reikalavimas turėti grįžimo bilietą neturi nieko bendro su imigracija. Toptelėjo, kad tikrai esu toli nuo Europos ir vokiškas teisių supratimas man čia niekuo nepadės.
Ką gi, telieka ieškotis dabar transporto ir vykti į centrą. Vienuolikta vakaro. Iš kur išvyksta shuttle? “Negalime pasakyti dabar, bet už pusvalanžio aname susitikimo punkte jus ateis pasitikti ir nuves į autobusą”. Įdomi, gerokai mistifikuota, dar niekur nepatirta sistema.
Esame nuvežami į kažkokią stotį. Niekas nekalba, tik ‘užsiėmusiai’ bėginėja. Nesuprantu, kad vyksta. Liepia laukti. Laukti. Laukti ilgai. Galiausiai, po šiokio tokio laukimo, prieš visus atsistoja baltais išlygintais marškiniais darbuotojas, kuris atrodo, lyg vykdytų flashmobo akciją, tuoj ims dainuoti operą, bet ne, jis iškilmingai ima skaityti vardus. Pasipraktikavau, kaip gali skambėti mano vardas, tariamas tūlo argentiniečio. Atpažinau. Mus suskirsto į taksi.
Taksistas – neįtikėtino nešnekumo. Iš tylos tamsoje sprendžiau, kad turi būti ir gerokai susiraukęs. Negaliu palyginti su jokia patirtimi, nes dar nepatirta. Atveža mane prie viešbučio. Senas gatvės grindinys. Atpažįstu numerį, Hotel Carly. Puiku. Grotos. Uždarytos grotos. Skambutis sienoje už grotų. Bandau pasiekti, bet negaliu – per trumpa ranka. Kelios minutės po vidurnakčio. Apžvelgiu prie gretimo kabako rūkančius vyrukus. Išrenku vieną su ilgiausiom rankom ir jo paprašau, kad pasiektų man skambutį. Po keletą bandymų randame geriausią poziją jį pasiekti ir su palengvėjimu girdime jį viduje. Tada tyla. Nieko. Dar sykį skambinam. Nieko…. Atrodo, kad viešbutį užrakina vidurnaktį. Prasikeikiu dėl visų eilių prie imigracijos, kad atvykau keliomis minutėmis per vėlai. Apsižvalgau. Sako, kad Buenos Airės nėra saugiausiais miestas pasaulyje, ypač naktį. Paklausiu šalia stovinčios merginos, ar man saugu čia su didžiule kuprine ieškotis kitos nakvynės vietos. Ji apsižvalgo ir nevisai įtikinančiai patikina, kad nu, dar nėra taip jau vėlu, tai turėtų būti tvarkoj.
Vienas iš privalumų keliaujant dviračiu man yra tai, kad beveik niekad neprarandu orientacijos, kur esu – su mažom išimtim visuomet žinau, iš kur atvykau. Tačiau dabar atvykau į miestą, kurio žemėlapis mano smegenų GPS dar neišmintas ir neegzistuojąs, ne su dviračiu, o su taksi. Naktis, mane ištinka vertigo jausmas ir neturėdama nė vieno atspirties taško meldžiuosi atsitiktinumo dievui, kad eidama bet kuria pasirinkta kryptimi užtiksiu dar atidarytą hostelį. Padedu statistikai paklausdama retų praeivių ir tuščiomis gatvėmis leidžiuosi patarta kryptimi.
Hipiškas hostelis, lengviau atsidūstu, įsitaisau dormitorijoje ir prisijungiu prie angliškai su visokiais akcentais kvatojančios draugijos. Iš kur aš? Iš Lietuvos. Kiti iš Italijos, Prancūzijos, Naujos Zelandijos. O vienas sakosi, kad neatspėsiu iš kur. Neatspėjau. Jis irgi iš Lietuvos. Atrodo, kad Buenos Aires pilnos siurprizų. Švenčiu viduje savo atvykimą, kuris baigėsi šiai dienai sėkmingai.

Porteños
Kitą dieną vykstu į oro kompanijos biurą. Biure trys darbuotojai. Klientų nėra. Man pastoviniavus, viena darbuotoja man nurodo – išsitraukit numerėlį. Lieku laukti. Laukti. Ilgokai, kas man suteikia laiko stebėtis, kokiais būdais dalykai, kuriuos pažįstu iš sovietmečio, galėjo atkeliauti iki čia? Numerėliai, sukurti eilių sutvarkymui, čia tapę priedanga ilgai ilgai nekreipti dėmesio į bet kokį pasirodžiusį klientą. Pradedu įtarti, kad logišku argumentavimu čia nieko nepasieksiu. Matyt reiks mobilizuoti ašaras ir bandyti prabudinti norą man padėti.
“Gerai, aš jums pranešiu už dviejų savaičių”. Taip ji nusprendė, kad liksiu Buenos Airese tikrai ilgiau, nei savaitę.
Miestas man kažkuo primena New Yorką, kurio gatvėmis šlaisčiausi 90-tųjų pradžioje. Gyvenau tuomet kambarėlyje be langų Queenso rajone. Taip išeina, kad ir čia be langų, tik bent jau su durim, pro kurias gali įeiti šviesa. Elementari sąlyga, tarsi tyčia stiprinanti jausmą, kad atvykdama į Buenos Aires patekau į narvą su didžiuliais gatvių labirintais.
Užaugusios barokiškame mieste – Vilniuje – mano smegenys pasirodo išsiugdė ne tik puikią intuiciją skaityti beveik bet kokio organiškai užaugusio senovinio miesto geografiją, bet ir absoliutų neįgalumą susiorientuoti geometriškai taisyklingai suplanuotame mieste. Iš to, ką kadaise skaičiau Jorge Luis Borgeso kūryboj, tepamenu, kad labirintai ir mitinės būtybės užima joje svarbią vietą. Nuolatinis intuityvus nenuėjimas ten, kur norėjau ir susidūrimai su būtybėmis, kurios pernelyg dažnai ir užtikrintai sako “ne” ir apsprendžia tam sykiui mano likimą, kelia įtarimą, kad būtent dėl to.
Pavargusi nuo labirintinių klaidžiojimų ir pernelyg dažnais “ne”, sau leidžiu užeiti išgerti kavos. Nepriekaištinga, itin mandagia castellano paprašau kavos su pienu, tik pieno norėčiau atskirai. Toks tariamai keistas kavos gėrimo būdas nėra nieko nustebinęs nė vienoje mano aplankytoje šalyje. Čia jis irgi nestebina. Tiesiog, man sako – “ne”. Vėl Ir tai tokiu tonu, kuris atmeta bet kokią galimybę tęsti pokalbį. Tarkime šitaip jis galėtų būti tęsiamas Turkijoje – ‘be abejo, tik šitaip jums kainuos 20 centų daugiau”. Bet čia, akivaizdu, kad ne centuose esmė. Tačiau tiek pat nesuprantu, kur ji.
Buenos Aires gyventojus vadina porteños. Tai reiškia maždaug “uosto gyventojai”. Tačiau žodžio porteños semantika yra kur kas platesnė, negu plikas lingvistinis žodžio vertimas. Trumpai – porteños Argentinoje ir Lotynų Amerikoje yra žinomi dėl savo blogos nuotaikos ir chroniško susiraukimo. Nemaniau, kad ir Argentinoje teks patirti laiko mašinos efektą – susidūrimai su porteños dažnai priminė sovietinius laikus, kai centralizuota ekonomika buvo išmušus iš žmonių būdą mąstyti sprendžiant problemas, o ne kuriant naujas, kuri būdavo paremta proletariato sureikšminimu ir susireikšminimu. Tai buvo laikai, kai valytojos, sekretorės, padavėjos ir budintys beveik mitinės realybės lygmenyje spręsdavo žmonių likimus. Tarsi grįžau – esu mitologinių būtybių apsuptyje, kurių veiksmai apsprendžia už mane mano tolimesnius žingsnius ir tarsi pasakoje nurodo kryptį, kuria linkme turi vyniotis mano staltiesė ir judėjimo trajektorija.
Como te va? (Kaip tau sekasi?) Ir nuskuba. Jie deklaruotinai nemėgsta amerikoniškumo. Amerikos, Kanados ir Anglijos piliečiai turi mokėti mokestį atvykdami į Argentiną – tai tarytum švelni bausmė už Malvinų salas, kurios iki šios dienos yra Jungtinės Karalystės globoje ir pasaulyje žinomos kaip Falkland salos. Tuo keisčiau atrodo elgesys, kuris stereotipiškai ir plačiai priskiriamas būtent amerikonijos kultūrai. Taip, man čia pasisveikinimo draugiškumas atrodo labai netikras ir jei būtų galima rinktis, tikrai pasirinkčiau klaikiai, bet nuoširdžiai besikeikiantį maskvietį. O gal porteños tiesiog jau nutuokia, kad sakysiu, kad man blogai sekasi šitame mieste ir nuskuba neklausę?

Susiraukimas, noras skųstis ir bumbėti, kaip padariau rašydama šitą esė iki čia, permelkia ir geriausiai, mano galva, apibūdina porteño mentalitetą 🙂 Nors budistai sako, kad viskas yra tik savo paties vidaus atspindys.

This slideshow requires JavaScript.

Advertisements

5 Responses to “Buenos Aires”

  1. Minde Says:

    Na nenusisnekek, as buvau Buenos Airrese, nelabai ir rasciau dar tokius zmones siltus, linksmus. Cia papasakojjai turbut apie rusyna, pati esi nuobodi, viskas blogai gryna lietuve, tad su tokiais niekas ir nenori bendrauti, zinau ka sakau. Esu pati niurysena, viskas blogai. Ir Buenos Aires miestas daug grazesnis uz ta pati niujorka, ne as tik vienas taip manau. Lietuviui visur blogai 😀

    • aciu uz komentara. is lietuvos ir tokio komentaro perspektyvos ziurint buenos aires tikrai nuostabios! tik kad as nebe is lietuvos ziuriu, o kur kas draugiskesniu vietu.

  2. Bliam, bet kaip tau tokios nuotraukos geros išeina? Atrodo nieko tokio, o žmonių gyvenimas…

  3. Anonymous Says:

    A genius percussionist Leandro!! Thanks for uploading the video Candycactus…wonder if i could meet him..am visiting Vilnius on a business trip. Cheers..bhuv

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: