3 istorijos iš Atakamos dykumos: BOLIVIETIŠKA ŽIEMA

“Ar moki virti?”
“Nu, moku, gal tik su mėsa nelabai žinau ką daryti.”
“Tai pabandyk gal, va čia dėžėse visko yra”.
Beveik archeologinio pasenimo autobuso griaučiai meta mintį, kad ko gero įstrigau čia reikšmingam laiko tarpui.
“Jei ką, galėsi čia pernakvoti,” man šaukia nueidamas pasienietis, lyg skaitydamas mintis.
Bolivijos pavadinimą pirmą sykį gyvenime perskaičiau vaikystėj kažkokioj knygoj iš anų laikų serijos “Drąsiųjų keliai”. Pamenu ne kažką, lyg impresionistiniam paveiksle kokius tai potėpius su džiunglėmis, indėnais, nežinia-kas-bus-toliau ir gal-bus-blogai.
Džiunglių čia nėra, bet užtai “nežinia-kas-bus-toliau” ir “gal-bus-blogai”. Rausvai pilkas plikų kalnų krastovaizdis, plokštuma.
Bandymo tranzuoti iš Čilės į Boliviją per Uyuni pasienio postą dar nepaskelbiau nepavykusiu, bet faktas, kad jau spėjau išvirti pasieniečiams pietus, jie murmėdami, kad vistik man išėjo nevisai, kaip pas juos namuose, juos sušlamštė, o per tą laiką nepravažiavo nė viena mašina, man teisėtai leido sunerimti.

Jie čia atvyksta dviem savaitėm. Toli nuo savo motinų, ir žmonų, ir jų verdamų dieviškų sriubų, net atspariesiems boliviečiams šitas pasienio postas yra gerokai atgrasus. Bet kas, kas galėtų įnešti įvairovės į šitą siaubingą nuobodybę yra vertybė ir verta pastangų.
“Ko nerimsti, sakau gi, mano draugas tikrai arba šiandien arba rytoj čia važiuos, galės tave pavežti, čia gali pernakvoti, mums išvirsi valgyti”.
Skamba viskas kaip iš pasakos su nykštukais, ar meškom.
“O galima tam draugui paskambinti ir tiksliai sužinoti?” – nepasiduodu.
“Čia ryšio tai nėra, bet TEN galima pabandyti. Ten kur sniegas maždaug, ten yra ryšys. Keturiasdešimt minučių pirmyn ir keturesdešimt atgal. Tik neišvažiuok, ar prižadi?” Vėl viskas skamba kai iš pasakos. Ir apvalusis iš dviejų pasieniečių užsimuturiavo kepurę, kapišoną ir iškeliavo į pakalnę.
Likome dviese su viršesniu pasieniečiu. Pradėjo sniguriuoti. Šaltis pradėjo smelktis į kaulus. Laikas – ilgėti.
Atrodo keista galvoti apie sienas, kai viskas aplink tik kalnų plynė, autobuso griaučiai ir nedidukas pasieniečių pastatėlis. Artimiausia gyvenamoji apylinkė Bolivijoje – šimtus kilometrų nuo čia. Nėra ko stebėtis, kad niekas nevažiuoja.
Tikėjausi džipų, kurie veža turistus. Bet jie susimokę, net jei turi vietos, pakeleivių tokių kaip aš neima, kad verslas nežlugtų. Ir taip Uyuni yra prienamas tik tų, kurie su pinigais ir ne be jų. Į Čilės pusę kartas nuo karto pervažiuoja sunkvežimiai su raudonais grėsmingais užrašais ir kaukolių paveikslėliais, suprask sprogstama ir visaip kitaip gyvybei nenaudinga. Veža iškasenas iš gretimų kasyklų.
Pabudau rytę prie San Pedro de Atacama, dykumoj su karščiu kaip ir priklauso Atakamos dykumai Čilės pusėje. Atvykau per valandėlę iki Bolivijos sienos ir visiško lietuviško lapkričio. Apsirengiau visais savo turimais rūbais ir nenusifotografavau, nenorėdama daryti gėdos saviems palikuoniams.
“Teks nakvoti su mumis!”, šaukia tolumoje už kelių valandų iš taško atvirtęs į apvalųjį pasienietį apvalus pasienietis. Kūnas pastebimai išskyrė dozę adrenalino, lyg patvirtindamas racionalią mintį “nu jau ne”. Su pasieniečiais gal dar ir susitvarkyčiau, bet šito šalčio kvadratu naktį niekaip neištversiu.
“Jis atvažiuos rytoj iš ryto!”
“Rytoj iš ryto” Pietų Amerikoje gali reikšti bet kokį neapibrėžtą laiko tarpsnį besitęsiantį nuo keleto dienų iki amžinybės.
Keturios po pietų. Už valandos ims temti. Kasykloje baigiasi darbas, paskutinių sunkvežimių prošvaistė atgalios į Čilę ir dykumą, arba nakvoti su pasieniečiais vidury niekur kalnuose.
“Nu, čia nelegalu, vairuotojai negali imti pakeleivių, nes veža sprogstamas medžiagas, bet galim pabandyti.” Draugu tapęs apvalusis pasienietis sušneka su sunkvežimio vairuotoju ir sutariam, kad mane paleis gerokai prieš Čilės postą, kad bėdų nebūtų su Čilės pareigūnais. Sutariam ir jau leidžiamės apipaišytu kaukolėmis sunkvežimiu vingiuotu keliuku žemyn į dykumą, kurioje šiandien pirmą sykį palijo ir oras kvepia smėliu. Atakamos dykumoje prasidėjo bolivietiška žiema.