Archive for the Lietuviškai Category

Airwaves

Posted in Downloads, Lietuviškai, Music on 2015-12-24 by candycactus

A collection of old tunes and field recordings finally released

Advertisements

3 istorijos iš Atakamos dykumos: DYKUMOS GROŽIS

Posted in Lietuviškai, Stories and Tales with tags , , , , on 2013-07-02 by candycactus

Kiekvieną sykį, kai sėdžiu sunkvežimyje jaučiuosi lyg liuksusiniame kino teatre su didžiuliu ekranu, ir su užuojauta akimis palydžiu turistus, vežamus bandomis džipais, kurie per kuprines gali matyti tik šiek tiek daugiau nei savo kelius. 

Panašu, kad Pietų Amerikoje suveikė hedonizmo saugiklis ir išmainiau aistrą keliauti dviračiu į tranzavimą sunkvežimiais. Iš reikšmingos sunkvežimio aukštumos pravažiuodama tūlą dviratininką, minantį per, tarkim, Čilės naujai tiesiamą tūkstantmylę dulkėtą magistralę, lyg pamiršus savo bilenkiek numintų tūkstančių kilometrų, su minkštu gailesčiu palydėdavau pastangas kovoti su modernybės pasiekimais – tiesiamu asfaltu ir begales mašinų. Ne, Pietų Amerikoje man nepatiktų minti dviračio. 

Paveikslėlis

Su vienais važiuoji kelias valandas, su kitais – dienas. Kelias dienas ir kelis tūkstančius kilometrų važiavome su Pablo. “I can’t get no satisfaction” dainuojam besiridenančių akmenų hitą ir staiga užtinkame, kad vidury atšiauriausios pasaulyje Atakamos dykumos, kur sunkvežimininkai žūna užliūliuoti mirtinos monotonijos, aptinkame vidury kelio bulvių. Pablo trenkia ant stabdžių ir niūniuodami susirenkame solidų maišą gėrio. PaveikslėlisSunkvežimininkams Čilėje moka nedaug. Belieka surasti kokių pagalių lauželiui. Bet viskas dykumoj ne taip paprasta. Pakelėse aibė kryželių žuvusiems, bet net ir mes su visu kriminaliniu potencialu jų juk nedegintume.

Pagaliau randame krūvelę šiukšlių – padanga, kažkokia kėdė. Puiki virtuvė. Šiek tiek dūmyja lakas ir guma. Bet ką čia, tokia dozė kancerogeninių medžiagų lyginant su Atakamos kasyklininkų sukvėpuotomis dulkėmis. Jei ne kas antras, tai kas pirmas gavo vėžį, tik niekas apie tai garsiai nekalba, o kosulys toli nesigirdi. 

Keistai atrodo ugnis dykumoje vidury dienos ir vidury padangos. Keistai karščio bangose atrodo mano bendražygė Liviana, iškeliavus ieškoti kur nusilengvinti. Toli nuėjo labai. Dykumos grožis maždaug toks kaip ir mirties. 

Paveikslėlis

Paveikslėlis

 

Paveikslėlis

Sustoja lengvoji mašina. Aplinkui nieko nėra, mūsų lauželis kepinančiame dykumos karštyje ir dykuma. Daugiau mašinų irgi nėra. Išlipa vyresnio amžiaus pora, nesisveikina, bet nusifotografuoja. “Seka, ką darom”. Transporto kompanija seka sunkvežimių vairuotojus ne tik iš satelitų, kurie sunčia į monitorius kiekvieną sustojimą nusilengvinti, bet ir tokiu būdu.

Pablo sau leidžia pasidaryti sportą iš profesijos. Tarkim, važiuoti galima tik tam tikru greičiu, kas Pablo reiškia, kad kelionė bereikalingai išsitempia. Pajungia dalykus ir laidukus taip, kad kelionės greičio įrašo diskas įsirašinėja nustatytu leidžiamu greičiu, o jis važiuoja greičiau. Paklaida matosi tik monitoriuose, kad jis zvimbia greičiau nei užprogramuota linija. Kartais tai turi pasėkmių, kartais ne, čia jau rusiška ruletė. Taip Pablo bent jau neužminga už vairo.   

Temsta. Liviana miega ant vairuotojo gulto. Mane ima siaubingas snaudulys, bet jaučiu pareigą šnekučiuotis su Pablo, kuris vienas iš tų, kur jau nebeturi ką prarasti. Važiuoti tokius atstumus Atakamos dykumoj reikia turėti šiek tiek savižudžio pašaukimo. O jis jo turi. Gyventi normalų gyvenimą, turėti vaikų, žmoną, meilužę, yra faktiškai neįmanoma. Jis turėjo visas tris, bet dėl šito darbo prarado. 

“Ar tave kada buvo apiplėšę?”, klausiu. 

“Ne, tik sielą bandė.” 

Atakamos dykuma – atšiauriausia pasaulyje, niekas čia negyvena, tik dvasios tų, kur žuvo per Ramiojo Vandenyno karą. O joms čia tikrai ne lengviau, nei gyviesiems. Kartais miegi, sako, ir pabundi, nes kraujuota ranka daužo į langą. Kraujas jiems bėga ir iš burnos, sudžiūvusios rankos prašo, kad pavežtum. 

Sunkvežimių vairuotojai Atakamos dykumoj susirenka nakvoti kartu ir eina miegoti paaukoję ar bent jau kažką pamurmėję mirusių dvasiom. 

Sustojam. Per veidrodėlį matau, kaip Pablo nueina nusilengvint ant užpakalinio rato. Ant akmens baltai parašyta Cristo Salva (Kristus gelbėja). Šalia trūnyja numuštas šuo.

Paveikslėlis

Privažiuojame prie vandenyno. “Štai čia anksčiau būdavo banginių mėsos fabrikas”, pravažiuojam vaiduoklių gyvenvietę. “Neliko banginių, neliko fabriko – viskas paprasta”. 

“Čia buvo kasyklos miestas. Viską iškasė ir pasibaigė. Smėlis keliauja, jau beveik nesimato namų stogų.” 

Pavieniai mažulyčiai kryželiai pakelėse ir didžiuliai elektros stulpai tęsiasi valandomis. Po penktos pradeda keistis atspalvis – nuo peršviesto bespalvio į rausvai gelsvą.   

Paveikslėlis

 

 

3 istorijos iš Atakamos dykumos: BOLIVIETIŠKA ŽIEMA

Posted in Lietuviškai, Stories and Tales with tags , , , , , , on 2013-06-28 by candycactus

“Ar moki virti?”
“Nu, moku, gal tik su mėsa nelabai žinau ką daryti.”
“Tai pabandyk gal, va čia dėžėse visko yra”.
Beveik archeologinio pasenimo autobuso griaučiai meta mintį, kad ko gero įstrigau čia reikšmingam laiko tarpui.
“Jei ką, galėsi čia pernakvoti,” man šaukia nueidamas pasienietis, lyg skaitydamas mintis.
Bolivijos pavadinimą pirmą sykį gyvenime perskaičiau vaikystėj kažkokioj knygoj iš anų laikų serijos “Drąsiųjų keliai”. Pamenu ne kažką, lyg impresionistiniam paveiksle kokius tai potėpius su džiunglėmis, indėnais, nežinia-kas-bus-toliau ir gal-bus-blogai.
Džiunglių čia nėra, bet užtai “nežinia-kas-bus-toliau” ir “gal-bus-blogai”. Rausvai pilkas plikų kalnų krastovaizdis, plokštuma.
Bandymo tranzuoti iš Čilės į Boliviją per Uyuni pasienio postą dar nepaskelbiau nepavykusiu, bet faktas, kad jau spėjau išvirti pasieniečiams pietus, jie murmėdami, kad vistik man išėjo nevisai, kaip pas juos namuose, juos sušlamštė, o per tą laiką nepravažiavo nė viena mašina, man teisėtai leido sunerimti.

autobuso griauciai
Jie čia atvyksta dviem savaitėm. Toli nuo savo motinų, ir žmonų, ir jų verdamų dieviškų sriubų, net atspariesiems boliviečiams šitas pasienio postas yra gerokai atgrasus. Bet kas, kas galėtų įnešti įvairovės į šitą siaubingą nuobodybę yra vertybė ir verta pastangų.
“Ko nerimsti, sakau gi, mano draugas tikrai arba šiandien arba rytoj čia važiuos, galės tave pavežti, čia gali pernakvoti, mums išvirsi valgyti”.
Skamba viskas kaip iš pasakos su nykštukais, ar meškom.
“O galima tam draugui paskambinti ir tiksliai sužinoti?” – nepasiduodu.
“Čia ryšio tai nėra, bet TEN galima pabandyti. Ten kur sniegas maždaug, ten yra ryšys. Keturiasdešimt minučių pirmyn ir keturesdešimt atgal. Tik neišvažiuok, ar prižadi?” Vėl viskas skamba kai iš pasakos. Ir apvalusis iš dviejų pasieniečių užsimuturiavo kepurę, kapišoną ir iškeliavo į pakalnę.
Likome dviese su viršesniu pasieniečiu. Pradėjo sniguriuoti. Šaltis pradėjo smelktis į kaulus. Laikas – ilgėti.
Atrodo keista galvoti apie sienas, kai viskas aplink tik kalnų plynė, autobuso griaučiai ir nedidukas pasieniečių pastatėlis. Artimiausia gyvenamoji apylinkė Bolivijoje – šimtus kilometrų nuo čia. Nėra ko stebėtis, kad niekas nevažiuoja.
Tikėjausi džipų, kurie veža turistus. Bet jie susimokę, net jei turi vietos, pakeleivių tokių kaip aš neima, kad verslas nežlugtų. Ir taip Uyuni yra prienamas tik tų, kurie su pinigais ir ne be jų. Į Čilės pusę kartas nuo karto pervažiuoja sunkvežimiai su raudonais grėsmingais užrašais ir kaukolių paveikslėliais, suprask sprogstama ir visaip kitaip gyvybei nenaudinga. Veža iškasenas iš gretimų kasyklų.
Pabudau rytę prie San Pedro de Atacama, dykumoj su karščiu kaip ir priklauso Atakamos dykumai Čilės pusėje. Atvykau per valandėlę iki Bolivijos sienos ir visiško lietuviško lapkričio. Apsirengiau visais savo turimais rūbais ir nenusifotografavau, nenorėdama daryti gėdos saviems palikuoniams.
“Teks nakvoti su mumis!”, šaukia tolumoje už kelių valandų iš taško atvirtęs į apvalųjį pasienietį apvalus pasienietis. Kūnas pastebimai išskyrė dozę adrenalino, lyg patvirtindamas racionalią mintį “nu jau ne”. Su pasieniečiais gal dar ir susitvarkyčiau, bet šito šalčio kvadratu naktį niekaip neištversiu.
“Jis atvažiuos rytoj iš ryto!”
“Rytoj iš ryto” Pietų Amerikoje gali reikšti bet kokį neapibrėžtą laiko tarpsnį besitęsiantį nuo keleto dienų iki amžinybės.
Keturios po pietų. Už valandos ims temti. Kasykloje baigiasi darbas, paskutinių sunkvežimių prošvaistė atgalios į Čilę ir dykumą, arba nakvoti su pasieniečiais vidury niekur kalnuose.
“Nu, čia nelegalu, vairuotojai negali imti pakeleivių, nes veža sprogstamas medžiagas, bet galim pabandyti.” Draugu tapęs apvalusis pasienietis sušneka su sunkvežimio vairuotoju ir sutariam, kad mane paleis gerokai prieš Čilės postą, kad bėdų nebūtų su Čilės pareigūnais. Sutariam ir jau leidžiamės apipaišytu kaukolėmis sunkvežimiu vingiuotu keliuku žemyn į dykumą, kurioje šiandien pirmą sykį palijo ir oras kvepia smėliu. Atakamos dykumoje prasidėjo bolivietiška žiema.

Rio Dalykiškai

Posted in Downloads, Lietuviškai, Stories and Tales, World Bike Trip with tags , , , , , , , , , on 2013-06-18 by candycactus

Pagaliau ir Brazilijoje prasidėjo protestai. Brazilija keičiasi!

Ta proga publikuoju savo pastebėjimus apie Rio de Žaneiro miestą, kuriame kurį laiką gyvenau 2012 metais. Iš esė galima šiek tiek susidaryti įspūdį, kodėl braziliečiai irgi ėmė plūsti į gatves. Rašinį galite tiesiog nusikrauti pdf formate (be foto) ir atsispausdinę skaityti kur nors lauke.

Paveikslėlis

Rio de Janeiro dalykiškai

 

Tvarka ir pažanga

Rio de Janeiro reiškia sausio upę. Tiesiog, kai atvyko portugalai pirmą kartą į Guanabarą įlanką 1502 metais, buvo sausis. Sausio 1 d. Neradau tos upės. Neieškojau.

Sunku suprasti kraštovaizdį, nes nuo to laiko pasikeitė. Pavyzdžiui ‘morro do castelo’, pilies kalnas centre, aplipęs legendomis apie slaptus tunelius, lobiais ir vilomis, kuriame prasidėjo po-indėniško Rio istorija, 1921 metais tiesiog buvo išsprogdintas. Pasak tuometinio mero Carlos Santaia: kad būtų daugiau vietos Brazilijos nepriklausomybės paminėjimo parodai. Susprogdino kalną ir pastatė tai, kas dabar yra centras. Matyt nulėmė vėliava –  tvarka ir pažanga, ten taip parašyta.

Tvarka ir pažanga lėmė, kad Rio vietoje, kurią galima būtų pavadinti širdimi, pastatytas statinys panašus į atominės elektrinės aušinimo katilinę – švento Sebastijono bažnyčia.

Centre savaitgalį labai pavojinga. Tuščios, visiškai absoliučiai tuščios gatvės tarp finansinių daugiaaukščių su tykančiais pasislėpusiais tikrais ir įsivaizduojamais pavojais.

Paveikslėlis

Lapa

O Lapoj pilna žmonių. Irgi pavojinga, visur čia pavojinga, bet bent jau kolektyviškiau pavojinga. Lapa knibžda tiesiog, gatvėj pilna judėjimo. Į Lapą savaitgalį suplūsta viskas, kas gali. Čia vienam išgrafitintam užkampy geriausia Brazilijos kaipirinja, kurią per langą parduoda storulė už nedaug realių (Brazilijos moneta). Tada pasiimi tą kaipirinją ir gurkšnojant gatvėj stebi, kas vyksta.

O vyksta taip. Atvyksta policijos mašina. Pravažiuoja dviračiu kokstai paauglys pro šalį. Policininkai paauglį susitabdo, įsisodina ir išsiveža. Dviratis lieka vidury gatvės. Man paaiškina – policijai dabar kvotos ‘uždėtos’, jei nepagavo tikrų žulikų, reikia pristatyti bet kokius.

Arba – minia stebi samba būgnistų pasirodymą. Tada kažkas prilekia, kam nors nurauna grandinėlę nuo kaklo ir pabėga. Viskas vyksta toliau lyg niekur nieko.

Atgamindama vaizdus iš filmo Madame Satã (2002bandau įsivaizduoti, kaip čia viskas atrodė anksčiau. Praeito amžiaus dvidešimtaisiais metais čia gyveno João Francisco dos Santos (1900-1976) – to meto kontraversalioji transvestitų karalienė, tapusi Rio karnavalo neužmirstama žvaigžde ir šito filmo personažu. Ano laiko neapykanta homoseksualiems Rio buvo tik šiek tiek švelnesnė, negu šiuometinėj Lietuvoj. Dabar čia niekam nebesvarbu, kas su kuo ir kaip. Gatvės pilnos gerų emocijų.

Bondžinjo

Virš Lapos – baltas arkinis akvėdukas. Anksčiau juo tekėdavo vanduo iš kalnų į miestą. Vėliau juo važiuodavo bondžinjo. Bondžinjo, tai legendinis traukinukas – tramvajus be langų ir durų. Gali įšokti ir vėl iššokti, kur reikia. Bondžinjo nebėra ir visi liūdi dėl to. Jį galima pamatyti nebent muziejuje, plakatuose, reikalajančiuose jį sugrąžinti, arba nuostabioje kinematografinėje graikiškos legendos interpretacijoje ‘Juodasis Orfėjus’, Orfeu Negro (1959). O buvo taip. Važiavo kažkokstai prancūzas ir persisvėręs per langą tiek fotografavo, kad iškrito ir visai nukrito per visą arkiniį akveduką žemyn. Tada bondžinjo buvo paskelbtas per pavojingu. Čia galima būtų dar ginčytis ir sakyti, kad tiesiog nereikia prancūzų su kameromis ten leisti. Bet įvyko dar vienas dalykas. Santa Terezoj, Rio tokiam alia Užupyje kalnuotame bondžinjo leidosi nuo kalno, o vairuotojas pastebėjo, kad stabdžiai nebeveikia, liepė visiems iššokti, kas gali, o pats žuvo. Tada, kaip ir kitais sykiais, visiems pasidarė aišku, kad Rio savivaldybė siaubingai korumpuota ir pinigai, skirti bondžinjo, dingo kažkurioj iš kišenių. Tai buvo prieš kelis metus. Už kelių metų atseit bus modernus bondžinjo su langais ir durim, ir nuobodžiai nebesiskirs niekuo nuo visų kitų keltų ir tramvajų pasaulyje. Ir vėl jaučiuosi, kad gimiau per vėlai.

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Gloria

Man labai patinka Glorijos rajonėlio bažnyčia. Viduj nebuvau, nes visad uždaryta, viskas aplinkui apleista ir šiek tiek nejauku. Bet labai pasitelkus vaizduotę čia galima matyti, kaip viskas buvo anksčiau be didžiųjų pastatų, dabar užgožiančių vienas kitą. Prisižiūrėjus matyt giminės Nicolas Antoine Taunay paveikslų su Rio vaizdais senovėj, įsivaizduoju, kaip šitoj anuometiniam kraštovaizdyje bene svarbiausioj bažnyčioj rinkdavosi sekmadieniais ponai ir ponios, ir šventoriuje stoviniuodami galėdavo apžvelgti įlanką pilną burinių laivelių ir ramų žalią miestą.

Dabar nuo čia prieiti iki jūros yra užsiėmimas šiek tiek kaip pasakoj – reikia nurungti begalybę greitkelių. Tvarka ir progresas savo laiku liepė nukirsti pajūrį nuo žmonių. Dabar pastatyti tiltukai per kelis tuos greitkelius. Pajūrys – matosi visa įlanka, cukrinis kalnas, mėnulis besileidžiant saulei, palmės, laivukai, viskas kaip ir turėtų būti. Tik sutemus nebegalima čia būti, nes tyko pavojai. Greitai, greitai per greitkelius į šurmulį valgyti pas kinus. Jie bene geriau verda brazilišką pupų troškinį feijão už braziliečius ir simpatiškai sako ne ‘obrigado’ (liet. ačiū), kaip priklausytų, bet ‘obLigado’.

Japonai

Gaila, kad čia Rio nėra japonų. Išvis, panašu, kad išskyrus kelis kinus čia jokių kitataučių beveik nėra, arba jie nematomai asimiliavęsi. Rio tuo atžvilgiu atrodo provincionalus kaip kokia Ukmergė. Japonų daugiausia San Paule, o ten nebuvau. Bet būčiau norėjus pamatyti vaikščiojančius gyvus žmones, savyje nešiojančius dvi nesuderinamiausias kultūras pasaulyje. Japonai į Braziliją atvyko po karo, kai niekur kitur pasaulyje jiems nebuvo leista imigruoti. Nors reklamos apie darbą Brazilijoje žadėdavo tropinį rojų su lengvai uždirbamais pinigais, bet japonai atvykę dirbo kavos plantacijose itin skurdžiomis sąlygomis. Bandau įsivaizduoti, kaip pirmiesiems japonams turėjo būti sunku ekstravertiškoje aplinkoje, kur pagarbos atstumo supratimas yra tiesiogiai priešpastatytas prieš japonų rezervuotumą.

Pajūriai ir bossa nova

Copacabana – plastmasės ir kičinio glamūro koncentracijos paplūdymys. Originalioji Copacabana yra išties Bolivijoje prie Titikakos ežero. Legenda teigia, kad 1576 metais inka indėnai žvejai, patekę į audrą meldėsi pagalbos ir jiems apsireiškė Marija. Išsigelbėję indėnai iš dėkingumo išdrožė Marijos skulptūrą. Kai panaši istorija nutiko vienam brazilui žvejui, jis atvežė taip vadinamos Juodosios Madonos kopiją į Rio de Žaneirą ir tokiu būdu ir paplūdimio pavadinimą. Bet mano galva, su legendomis, matyt yra kaip ir su statistika – netikėk ta, kurios nesukūrei pats. Krikščionybė Pietų Amerikoje, žadėdama rojų po mirties dirbantiems, itin pasitarnavo ugdant neišsenkamą kantrybę begaliniam išnaudojimui.

Ipanemos paplūdimyje amžinas meno kūrinys, pergyvenantis mados bangas, tai dangus. Nors mano žvigsnis neretai ciniškas, tačiau pripažįstu, kad beveik nėra nieko nuostabesnio, kaip sėdėti nugara į visus šešto dešimtmečio statinius (reikia įsivaizduoti Vilniaus Lazdynų rajoną prie jūros) ir žiūrėti į bangas ir dangų. Į vaizdą patenka raumeningi surfintojai ir bronzinės spalvos merginos su minimalistiniais bikiniais, siurbdamos kokoso vandenį iš žalių kokoso riešutų kamuolių. Vaizdui netrukdo.

Paveikslėlis

Brazilijos diktatūros metu čia rinkdavosi muzikantai – Johnny Alf, Antonio Carlos Jobim, João Gilberto. Iš čia ir atsirado naujosios bangos, bossa nova stilius ir daina “Mergina iš Ipanemos”. Ta mergina egzistuoja realybėje. Helô Pinheiro jau metuose, bet stengiasi visur vaikščioti kaip ant podiumo ir pasirodo visuose įmanomuose viešuose renginiuose. Diktatūrinė valdžia buvo įvedusi kvotą, pagal kurią per radiją daugiau nei 80 procentų turėjo būti transliuojama braziliška muzika. Taip išėjo, kad būtent diktatūros metais suklestėjo kaip niekad Brazilijos muzika su visu paradu nepamirštamų muzikantų – Tom Jobim, Joao Gilberto, Maria Bethania, Elis Regina, Caetano Veloso, Baden Powell ir daugybe kitų. Tokia netiesioginė diktatūros nauda.

Paveikslėlis

Suskaldytas miestas

Iš Ipanemos pajūrio matosi kalnas, o ten – Vidigal favela (liet. lūšnynas). Rio mieste su gražiausiais vaizdais vistik gyvena neturtingieji. O jūros vanduo – vienodas visiems. Pasirodo, balti akmenėliai, tai sukalkėjusios jūros vandens išplautos fekalijos. Tvarka ir progresas savo laiku buvo sugalvoję tokią iki šiol veikiančią kanalizacijos sistemą, kad visos išmatos būtų tiesiog išmetamos į jūrą. Ilgamečiai kariokos (taip vadinami Rio gyventojai) miesto pajūriuose nesimaudo, nes tai žino.

Kariokos vadina Rio nuostabiuoju miestu, cidade maravillosa. Bet taip pat ją vadina ir suskaldytu miestu, cidade dividida. Turtingieji Rio pietūs ir neturtinga šiaurė čia lyg vienas nuo kito atskirti. Bet favelos išsiskirstę po visą miestą – kur tik kalnelis, ten favela.

Diktatūros nauda faveloms buvo štai tokia. Kai Ilha Grande legendiniame kalėjime diktatūros metu ėmė sėdėti ne tik vištų vagys, bet ir intelektualai, tarp dviejų grupių, kurios esant laisvei nesugertų net alaus, ėmė vykti stiprūs idėjų mainai. Pribrendo iki to, kad kalėjimuose išsivystė chaotinis judėjimas pavadinimu comando vermelho, reiškiantis ‘raudonoji komanda’, arba ‘raudonasis įsakas’, – kalėjimų mafija išmoko raudoniosios retorikos apie teisybę ir lygybę. Bet panašu, kad iki galo jos neprato, arba tai buvo jų strategija būti idėjiškai visiškai nenuosekliais ir tokiu būdu neapčiuopiamais ir nenugalimais. Ji suveikė, kad sukeltų streikus kalėjimuose ir smurtišką sumaištį už jo ribų. Pagal ją, kiekvienam iš kaliūzės išėjusiam priklauso nužudyti po policininką. Raudonoji komanda vis dar valdo daugumą Rio lūšnynų ir dažnai jie pasiteisina favelos gyventojų akyse. Brazilijos valdžia favelų atžvilgiu laikosi panašios politikos kaip ir Izraelis Palestinos tikėdamas sienų galia. Brazilijos valdžia nusiunčia policijos dalinius į favelas, bet neinvestuoja į tai, kad gyvenimas faveloje taptų žmogiškesnis. Nesikeičiančios narkotikų kainos akivaidžiai parodo, kad favelų okupacija nieko nekeičia iš esmės, išskyrus tai, kad tik su narkotikų mafija bendradarbiaujančius policininkai tampa turtingesni. Čia ir gali pasireikšti comando vermelho – jei kam reikia vaistų, jie nupirks, jei kas nebegali užmokėti nuomos, jie užmokės.

Paveikslėlis

Funk carioca

Comando vermelho finansuoja ir funk carioca, dar žinoma pavadinimu baile funk muzikos produkciją, kuri gali skambėti neblogai, jei nieko nesupranti portugališkai. Dainų žodžių spektras ribotas – papai papai, nusimauk kelnes, ir pan. Šitas kultūros reiškinys yra vidutinės klasės braziliečių siaubas, bet dažnai nutinka, kad pasiturinčių tėvų vaikai, ieškodami ideologinės alternatyvos metasi būtent į čia, vykdami į pogrindinius šokius favelose. Vadinti tuos renginius šokiais yra matyt kiek lazdos perlenkimas, bet neverta gilintis į tai, kiek ir kokiu būdu ten įvyksta viešų kopuliacijų. Funk carioca už Brazilijos ribų ypač išgarsėjo, kai tamilių kilmės anglė muzikantė M.I.A. įrašė Bucky Done Gun singlą kartu su favelų kariokomis 2005 metais.

Bosa novos Rio galima paklausyti nebent turistinėje Santa Terezoje, kur kavinėse grojama tai, ką norėtų išgirsti turistai. Dabar didžioji Rio gyventojų dalis su pasididžiavimu klausosi savo miesto muzikos stiliaus Funk Carioca.

Samba

Rio nemirštanti muzika, tai samba. Teko laimė (ar po kurio laiko nelaimė), gyventi name, kurio kieme didžiulio mango medžio paunksmėje savaitgaliais iki paryčių vykdavo samba tūsai. Kolektyvinis muzikos muzikavimas ir patyrimas – visi žino žodžius, panašiai linguoja, vidury sėdi saujelė apsuptų muzikantų su cavaquinho (maža gitarėlė), gitarom, plastmasiniu trombonu, būgneliais. Jaučiasi, kad čia vistik dar yra daug Afrikos. Nes samba nėra ta muzika, kurią kažkas atlieka, o kiti ploja, kaip įprasta vakaruose. Nes samba yra matyt tiesiog gamtos stichija, kuri apima visus aplink, individai išsitrina ir lieka tik judesio ir garso bangos, bei guminėm šlepetėm apautų kojų trepsėjimas.

Samba vakarėlyje dažnai pokalbiai būna trumpi. Labas, iš kur tu? Ar turi draugą? Jei sakai, kad taip, tai trečia frazė po to būna, ‘iki pasimatymo’. Viskas paprasta. Kartais pasitaiko ilgesnių ir stebinančių pašnekesių – sambuojantis juodukas man žeria senosios Žalgirio rinktinės vardus, Kurtinaitis, Sabonis. Nieko sau, ypač dar kai Brazilija yra ne krepšinio, o futbolo kraštas.

Futbolas

Kiekvienoj užkandinėj, alinėj, ar restorane, visada kažkas žaidžia futbolą ekrane ir visuomet kažkam tai įdomu. Šiais laikais paskaityt vieno Brazilijos intelektualo, kurio vardą pamiršau, pasvarstymus prieš šimtą metų apie futbolą atrodo visiškai egzotiškai. Jis iškėlė klausimą, ar futbolas išvis neturėtų būti uždraudžiamas, kaip sporto šaka, pernelyg kultivuojanti agresiją ir primityvų elgesį.  Ar Brazilijoje būtų mažiau smurto, jei kažkas būtų jo tuomet paklausęs?

Panašu, kad Brazilijoje futbolas labiau kaltas už smurtą ir neteisybę netiesiogiai. Ateinančiais metais planuojamas futbolo pasaulio čempionatas daugumos išprususių brazilų akimis – didžiausia tautos vagystė istorijoje. Beatodairiškai statomi stadionai praktiškai reiškia, kad tūkstančiai žmonių yra išvaromi iš savo namų. Tai reiškia, kad tos nežmoniškos sumos pinigų nebus paskirtos nei viešo mokslo, nei medicinos, nei transporto lygio kėlimui ir prieinamumui gerinti. Tai reiškia, kad po žaidynių daugybėje vietų, kur dabar gyvena žmonės, styros stadionai, su kuriais nebus aišku, ką daryti. Tai irgi reiškia, kad po žaidynių visuomenės greičiausiai laukia nuosmukis nuo trumpo ir gal būt tik iliuzinio ekonominio pakilimo.

Greitai ir efektyviai

Brazilija, kaip viena iš Lotynų Amerikos šalių, iki šiol vadovaujasi tuo pačiu visam kontinentui galiojančiu algoritmu nuo jo “atradimo” laikų: išnaudoti greitai ir efektyviai. Tai paaiškina, kodėl tokioje ištekliais turtingoje šalyje gali būti tiek skurdo. Urugvajietis publicistas Eduardo Galeano savo knygoje “Atviros Lotynų Amerikos venos” (1971) šitą dinamiką taikliai apibūdina: būtent tos šalys Lotynų ir centrinėje Amerikoje, kuriose buvo daug išteklių, dabar yra neadekvačiai nuskurdę. Iš Bolivijos buvo siurbiamas sidabras ir auksas, o iš Brazilijos – auksas, plantacijomis cukrus ir kaučiukas. Nors Brazilija gali pasirodyti visai turtinga šalis, dauguma gyvena visiškame skurde. Yra  žmonių, kurie gyvendami Rio favelose niekad nėra nuvykę prie jūros.  Matyt, žmonijai nepasisekė, kad Amazonija didžiąja dalimi yra Brazilijoje.

Paveikslėlis

Vergovė

Sprendimų priėmėjai, kaip taisyklė vis dar stipriai rasistinėje Brazilijoje nėra vergų iš Afrikos palikuonys. Obuolys nuo obels toli nekrenta, taip ir buvusių fazendierių palikuonys linkę išnaudoti, kaip jų protėviai, akiplėšiškai nepaisydami visuomenės poreikių. Tuo tarpu juodoji Brazilija kaip buvo, taip ir liko basa. Fazendieriai liko su mažesnių, ar didesnių Europos šalių dydžio plantacijomis, o juodieji – su laisve jiems dirbti. Nors 1888 metais Brazilija, kaip paskutinė vakarietiška šalis panaikino vergovę, nebuvo jokios agrarinės reformos, kas tik įtvirtino jau esančią nelygybę. Manoma, kad iki šiol Brazilijoje yra dar apie 40.000 vergų, ar identiškom vergijai sąlygom gyvenančių darbininkų. Taip prisipažino Brazilijos valdžia Jungtinėms Tautoms 2004 metais. 2007 metais valstybė išlaisvino tūkstančius vergų iš vienos cukraus plantacijos.

Ideali sistema

Žmonės į gatves dėl didžiosios futbolu prisidengusios vagystės neis į gatves. Sistema geniali, besiremianti senąja romėnų išmintim, kad neišprususiems žmonėms reikia duonos ir žaidimų, ir bus ramu. Ką gi, pasaulio futbolo čempionatas 2014 metais – puikus žaidimas Brazilijos neturtingųjų ir neišsilavinusių masėms bovyti. Be to, faktas, kad nuo 1960 metų šalies sostinė nebėra socialinės nelygybės kankinamame Rio, o už daugybę pasiskolintų pinigų pastatytoje sostinėje Brazilijoje, kurioje gyvena dauguma valstybės tarnautojai, apsaugo valdžią nuo bereikalingų demonstracijų prieš parlamentą.

Brazilijos švietimo sistema taip pat geniali. Viešas universitetinis išsilavinimas yra palyginti aukšto lygio ir nemokamas. Kaip puiku, galima pagalvoti. Tačiau į valstybinius universitetus gali patekti tik studentai, lankę privačias vidurines mokyklas. Brazilijos viešųjų mokyklų lygis yra žymiai per žemas, kad realiai įgalintų mokinius įstoti į viešus universitetus. Tokiu būdu, mažiau turtingieji, norintys pasiekti aukštojo mokslo, ima paskolas ir studijuoja privačiuose brangiuose universitetuose. O tai gali padaryti labai nedaugelis.

Čiabuviai indėnai

Po kelionių ir gyvenimo Azijoje, Brazilijos istorija atrodo liūdnai nuobodi – vieni kolonializmo, vergovės, kraujo ir išnaudojimo pėdsakai. Iš čiabuvių indėnų Tupi, Puri, Botokudo ir Maxakali, kuriuos atrado pirmą sykį atvykę portugalai, Rio nematyti nė vieno. Jų tiesiog nėra. Kas išlikę, tai indėniški vietų pavadinimai, kaip pvz. guanabara, kas reiškia ‘įlanka, panaši į jūrą’, kas yra Rio supančios įlankos pavadinimas. Yra gan tikėtinas anekdotas, kaip atvyko krikščionys misijonieriai ir norėdami pagelbėti, arba tiesiog atvykę iš puritoniškos Europos neatlaikę išeksponuoto plikumo, aprengė juos rūbais. Kai nulijo tropinis lietus, indėnų rūbai sušlapo, o indėnai susirgo ir mirė. Išties daugybė indėnų mirė nuo banalių europiečių atvežtų ligų. Be to tie, kurie išgyveno, buvo labai nepaklusnūs ir nedarbingi vergai. Todėl efektyvumo dėlei buvo palanku, kad indėnai mirtų, o vergais galima būtų importuoti stiprius afrikiečius.

Juodoji Brazilija

Juodoji Afrikos kultūra Brazilijoje gyva. Afrikietiški Yoruba dievai ‘orišos’ kaip Šango, Yamandže, Ogum, Babalu, susiplakė su krikščioniškais šventais, tapo pvz. šventu Jurgiu, ar juoda Marija ir gyvena spalvotuose karoliukuose ant žmonių kaklų ir rankų. Dieviška apsauga. Afrikietiškos religijos kaip candomble ir umbanda Brazilijoje rikiuojasi lygiavertiškai šalia visų kitų įmanomų krikščioniškų kongregacijų. Panašu, kad braziliečiai religijų atžvilgiu labai liberalūs, dažnai išpažįsta kelis tikėjimus vienu metu.

Afrika Brazilijoje gyva ir per kapoeirą (capoeira). Laimei, ar nelaimei teko gyventi dvaro buvusioje koplyčioje vėliau paverstoje į kapoeirą treniravimosi salę, viename iš persirengimo kabinų, paverstų gyvenamaisiais kambariais. Kadangi treniruotės vykdavo taip pat ir anksti rytais šeštadieniais, kapoeiros nebemėgstu taip, kaip anksčiau. Iš kapoeiros dvikovas akomponuojačių instrumentų miegant šeštadienio ryte labiausiai girdisi vienastygis lankas berimbau. Bet sutinku, kad yra daug žavesio kovos mene, prisidengusiame šokiais. Fazendieriai nė neįtarė, kad vergai šokdami ir muzikuodami išties treniruojasi išsilaisvinimo kovai, kuri, kaip minėjau, galiausiai išlaisvino vergus gyvenimui visiškame skurde. Skurdas paskatino, kad į Rio daugybė juodaodžių braziliečių suplūdo iš ypač neturtingų šiaurės rytų valstijų, kai buvo statomas gigantiškasis 13 km Niteroi tiltas per Guanabara įlanką septintame dešimtmetyje. Pasakojama, kad daugybė darbininkų žuvo dirbdami visiškai nesaugiomis sąlygomis.

 

Nedalykiškai

Galima būtų parašyti dar ir apie pasaulyje didžiausią miestą supantį gamtos rezervatą Tižuką, ar Jėzaus statulą vadinamą Corcovado, bet tai perskaitysite beveik kiekviename kitame rašinyje apie Rio. Pabaigai – nedalykiškai. Po ilgų šlaistymusi atradau, kad pats mieliausias pasivaikčiojimų rajonėlis man, tai Urka pusiasalis. Tas pats, kur yra ir žymusis cukrinis kalnas. Svarstau, kad vardas ‘Urka” puikiai tiktų šuniui, kas man prideda simpatijos tašką šitam kvartalui. Iš Urkos žvelgiant į vandenyną ir matant Guanabara įlankos dar nesucivilizuotus kalnelius, galima visiškai pamirši esant milijoniniame didmiestyje. Kitoje pakrantėje meškerioja paslaptingi didžiuliai balti paukščiai ir senukės su senukais meškerėmis. Bariukas su tarsi išsprogusiais į pakrantę alaus gėrikais valtelių, vandens ir dangaus fone. Gelsva rudeninė šviesa pro medžius nežinomais vardais. Senas juodukas iš Bahijos provincijos, parduodantis kokosinį kuskus desertą su kondensuotu pienu. Kitoje įlankos pusėje jau temsta, saugiame nuotolyje matosi Babilonija su Lazdynais pajūryje su isižiebiančiomis dangaus ir žemės šviesomis – Rio milijoninio miesto bestija pulsuojanti autobusais ir realiais. Tvarka ir pažanga čia galinga, bet ne visagalė, kol neišsprogdins visų šito kraštovaizdžio kalnų. O jų dar liko daug.

Paveikslėlis

Evelina Taunytė

kovo 21 d. 2013 m. Brazilija, Lencois

Buenos Aires

Posted in Lietuviškai, Travel diary with tags , , , on 2012-01-06 by candycactus

Here is an excerpt of an essay I am currently writing about Buenos Aires (in Lithuanian).
———-
Kelionė

Pusė penkių ryto. Atsisveikinu su taksistu Luis. Negaliu padaryti geros jo nuotraukos, nes dar tamsu – jis atrodo lyg būtų iš Naujojo Orleano kokio nors džiazo ansamblio su baltai raudonai languota senovine snapine kepurėle šalia jūros mėlynumo Fordo. Havanos aeruostas. Iš čia turiu vykti keletą dešimtmečių į priekį ir keletą tūkstančių kilomentrų į pietus – Buenos Aires.
Atvykstu į oro uostą laiku, bet eilė prie check-in yra vienintelė. Kai pagaliau galiu padėti savo kuprinę ant svarstyklių, už manęs žmonių jau nebėra, o iki skrydžio telikę 15 minučių. Lituania? Taip taip. Klavišų barbenimas. Aš rami tarsi bengališkas liūtas. Negaliu jūsų leisti į skrydį – turite turėti bilietą atgal. “?”. Likus 15 minučių iki skrydžio nelabai yra kada šakotis. “Ką siūlote man daryti?” Mano liūto ramumas po truputį ima sklaidytis. “Pirkite bilietą”. Nieko kito nebelieka. Paprašau bilieto, kurį galėčiau grąžinti. Viskas turi kainą, šitas noras taip pat. Sumoku kelias štukes su kortele. Grįžta bengališko liūto ramybė ir leidžiuos per kontroles į lėktuvą.
Nuostabu, netikrino. O galėjo. Spėju.
Stebiu žmones eilėje. Ir man dingteli, kad savo gyvenime esu sutikus eilę argentiniečių, bet nė vienas nepateko į mano gana ilgą mėgiamų žmonių sąrašėlį. Vienintelis galbūt buvo Hernan, su kuriuo įrašinėjom muziką grodami dantų siūlais ir kiniškom lazdelėm. Kažkas lyg ir netaip. Eilėje tvyro rimtis, primenanti Vnukovo aerouostą Maskvoje. Vienas kubietis juokėsi iš manęs – sakė, ką tu ten žadi veikti, toj Argentinoj? Juk argentiniečiai kiekvienam sprendimui turi po problemą!
Po Kuboje praleisto laiko karibietiškai atvirose erdvėse, kelionė lėktuvu su daugybę sykių perkvėpuotu kondicionuojamu oru pasirodė kaip iššūkis. Nusileidžiu Buenos Airese. Vakaras.
Migracijos langelis – niekam neįdomu, ar turiu aš iš Argentinos išvykimo bilietą. Antspaudas ir aš Argentinoje, pradinė stotelėje, nuo kurios turi prasidėti mano kelionė po Pietų Ameriką.
Nuskubu į aviakompanijos biurą – noriu sutvarkyti reikalą dėl bilieto, kad man jį anuliuotų ir grąžintų mokestį. Reikia laukti. Reikia ilgai laukti. Palaukiu, kol daiktais apgrūstame aviakompanijos biure pagaliau į mane atkreipia dėmesį.
– Grąžinti bilietą? Kokia nesąmonė. Aš jums galiu garantuoti, kad niekas jums jokio bilieto negrąžins.
Mane išmuša prakaitas ir beveik visiškai apleidžia liūto ramybė: “???”
– Kreipkitės į mūsų biurą esantį centre, bet tikrai jums bilieto negrąžins. Jei net ir būtų tokia galimybė, jūs turėtumėte kreiptis į mūsų biurą Havanoje. Labai apgailestaujame, bet žinokite, mums keliaujant į Europą irgi keliami tokie reikalavimai.
Štai kaip – argentinietiškas kerštas tvirtovei Europai. Nu, bandau save įtikinti, kad ji tiesiog nežino galbūt, kaip čia tikrai yra. Bet jos tirada, kaip reikia manyti, manęs anaiptol nenuramino. Užeinu į migracijos biurą – galbūt jie gali man išrašyti raštą, kad nereikalauja iš manęs skrydžio atgal., juk neprašė pasienio kontrolėje. Laukiu eilėje. Laukiu. Laukiu ilgai. Jauna mergina už langelio, savo veido išraiška man primena pasienio poste tarp Izraelio ir Jordanijos dirbusią jauną merginą, kuri atmetė mano draugės kiprietės pasą, sakydama, kad nežino kur yra Kipras ir dėl to negalinti praleisti mano draugės. Neapsirikau įvertindama aroganciją ir ignoranciją. Buvau apšaukta, kad reikalauju kažko, kas neegzistuoja. Bandžiau įtikinti, kad jei parašytų man tokį raštą, jis imtų egzistuoti. Bergždžiai. Galiausiai iš už užkulisių pasirodė įspūdingų gabaritų šviesiaplaukė imigracijos biuro direktorė ir pakeltu tonu mane patikino, kad reikalavimas turėti grįžimo bilietą neturi nieko bendro su imigracija. Toptelėjo, kad tikrai esu toli nuo Europos ir vokiškas teisių supratimas man čia niekuo nepadės.
Ką gi, telieka ieškotis dabar transporto ir vykti į centrą. Vienuolikta vakaro. Iš kur išvyksta shuttle? “Negalime pasakyti dabar, bet už pusvalanžio aname susitikimo punkte jus ateis pasitikti ir nuves į autobusą”. Įdomi, gerokai mistifikuota, dar niekur nepatirta sistema.
Esame nuvežami į kažkokią stotį. Niekas nekalba, tik ‘užsiėmusiai’ bėginėja. Nesuprantu, kad vyksta. Liepia laukti. Laukti. Laukti ilgai. Galiausiai, po šiokio tokio laukimo, prieš visus atsistoja baltais išlygintais marškiniais darbuotojas, kuris atrodo, lyg vykdytų flashmobo akciją, tuoj ims dainuoti operą, bet ne, jis iškilmingai ima skaityti vardus. Pasipraktikavau, kaip gali skambėti mano vardas, tariamas tūlo argentiniečio. Atpažinau. Mus suskirsto į taksi.
Taksistas – neįtikėtino nešnekumo. Iš tylos tamsoje sprendžiau, kad turi būti ir gerokai susiraukęs. Negaliu palyginti su jokia patirtimi, nes dar nepatirta. Atveža mane prie viešbučio. Senas gatvės grindinys. Atpažįstu numerį, Hotel Carly. Puiku. Grotos. Uždarytos grotos. Skambutis sienoje už grotų. Bandau pasiekti, bet negaliu – per trumpa ranka. Kelios minutės po vidurnakčio. Apžvelgiu prie gretimo kabako rūkančius vyrukus. Išrenku vieną su ilgiausiom rankom ir jo paprašau, kad pasiektų man skambutį. Po keletą bandymų randame geriausią poziją jį pasiekti ir su palengvėjimu girdime jį viduje. Tada tyla. Nieko. Dar sykį skambinam. Nieko…. Atrodo, kad viešbutį užrakina vidurnaktį. Prasikeikiu dėl visų eilių prie imigracijos, kad atvykau keliomis minutėmis per vėlai. Apsižvalgau. Sako, kad Buenos Airės nėra saugiausiais miestas pasaulyje, ypač naktį. Paklausiu šalia stovinčios merginos, ar man saugu čia su didžiule kuprine ieškotis kitos nakvynės vietos. Ji apsižvalgo ir nevisai įtikinančiai patikina, kad nu, dar nėra taip jau vėlu, tai turėtų būti tvarkoj.
Vienas iš privalumų keliaujant dviračiu man yra tai, kad beveik niekad neprarandu orientacijos, kur esu – su mažom išimtim visuomet žinau, iš kur atvykau. Tačiau dabar atvykau į miestą, kurio žemėlapis mano smegenų GPS dar neišmintas ir neegzistuojąs, ne su dviračiu, o su taksi. Naktis, mane ištinka vertigo jausmas ir neturėdama nė vieno atspirties taško meldžiuosi atsitiktinumo dievui, kad eidama bet kuria pasirinkta kryptimi užtiksiu dar atidarytą hostelį. Padedu statistikai paklausdama retų praeivių ir tuščiomis gatvėmis leidžiuosi patarta kryptimi.
Hipiškas hostelis, lengviau atsidūstu, įsitaisau dormitorijoje ir prisijungiu prie angliškai su visokiais akcentais kvatojančios draugijos. Iš kur aš? Iš Lietuvos. Kiti iš Italijos, Prancūzijos, Naujos Zelandijos. O vienas sakosi, kad neatspėsiu iš kur. Neatspėjau. Jis irgi iš Lietuvos. Atrodo, kad Buenos Aires pilnos siurprizų. Švenčiu viduje savo atvykimą, kuris baigėsi šiai dienai sėkmingai.

Porteños
Kitą dieną vykstu į oro kompanijos biurą. Biure trys darbuotojai. Klientų nėra. Man pastoviniavus, viena darbuotoja man nurodo – išsitraukit numerėlį. Lieku laukti. Laukti. Ilgokai, kas man suteikia laiko stebėtis, kokiais būdais dalykai, kuriuos pažįstu iš sovietmečio, galėjo atkeliauti iki čia? Numerėliai, sukurti eilių sutvarkymui, čia tapę priedanga ilgai ilgai nekreipti dėmesio į bet kokį pasirodžiusį klientą. Pradedu įtarti, kad logišku argumentavimu čia nieko nepasieksiu. Matyt reiks mobilizuoti ašaras ir bandyti prabudinti norą man padėti.
“Gerai, aš jums pranešiu už dviejų savaičių”. Taip ji nusprendė, kad liksiu Buenos Airese tikrai ilgiau, nei savaitę.
Miestas man kažkuo primena New Yorką, kurio gatvėmis šlaisčiausi 90-tųjų pradžioje. Gyvenau tuomet kambarėlyje be langų Queenso rajone. Taip išeina, kad ir čia be langų, tik bent jau su durim, pro kurias gali įeiti šviesa. Elementari sąlyga, tarsi tyčia stiprinanti jausmą, kad atvykdama į Buenos Aires patekau į narvą su didžiuliais gatvių labirintais.
Užaugusios barokiškame mieste – Vilniuje – mano smegenys pasirodo išsiugdė ne tik puikią intuiciją skaityti beveik bet kokio organiškai užaugusio senovinio miesto geografiją, bet ir absoliutų neįgalumą susiorientuoti geometriškai taisyklingai suplanuotame mieste. Iš to, ką kadaise skaičiau Jorge Luis Borgeso kūryboj, tepamenu, kad labirintai ir mitinės būtybės užima joje svarbią vietą. Nuolatinis intuityvus nenuėjimas ten, kur norėjau ir susidūrimai su būtybėmis, kurios pernelyg dažnai ir užtikrintai sako “ne” ir apsprendžia tam sykiui mano likimą, kelia įtarimą, kad būtent dėl to.
Pavargusi nuo labirintinių klaidžiojimų ir pernelyg dažnais “ne”, sau leidžiu užeiti išgerti kavos. Nepriekaištinga, itin mandagia castellano paprašau kavos su pienu, tik pieno norėčiau atskirai. Toks tariamai keistas kavos gėrimo būdas nėra nieko nustebinęs nė vienoje mano aplankytoje šalyje. Čia jis irgi nestebina. Tiesiog, man sako – “ne”. Vėl Ir tai tokiu tonu, kuris atmeta bet kokią galimybę tęsti pokalbį. Tarkime šitaip jis galėtų būti tęsiamas Turkijoje – ‘be abejo, tik šitaip jums kainuos 20 centų daugiau”. Bet čia, akivaizdu, kad ne centuose esmė. Tačiau tiek pat nesuprantu, kur ji.
Buenos Aires gyventojus vadina porteños. Tai reiškia maždaug “uosto gyventojai”. Tačiau žodžio porteños semantika yra kur kas platesnė, negu plikas lingvistinis žodžio vertimas. Trumpai – porteños Argentinoje ir Lotynų Amerikoje yra žinomi dėl savo blogos nuotaikos ir chroniško susiraukimo. Nemaniau, kad ir Argentinoje teks patirti laiko mašinos efektą – susidūrimai su porteños dažnai priminė sovietinius laikus, kai centralizuota ekonomika buvo išmušus iš žmonių būdą mąstyti sprendžiant problemas, o ne kuriant naujas, kuri būdavo paremta proletariato sureikšminimu ir susireikšminimu. Tai buvo laikai, kai valytojos, sekretorės, padavėjos ir budintys beveik mitinės realybės lygmenyje spręsdavo žmonių likimus. Tarsi grįžau – esu mitologinių būtybių apsuptyje, kurių veiksmai apsprendžia už mane mano tolimesnius žingsnius ir tarsi pasakoje nurodo kryptį, kuria linkme turi vyniotis mano staltiesė ir judėjimo trajektorija.
Como te va? (Kaip tau sekasi?) Ir nuskuba. Jie deklaruotinai nemėgsta amerikoniškumo. Amerikos, Kanados ir Anglijos piliečiai turi mokėti mokestį atvykdami į Argentiną – tai tarytum švelni bausmė už Malvinų salas, kurios iki šios dienos yra Jungtinės Karalystės globoje ir pasaulyje žinomos kaip Falkland salos. Tuo keisčiau atrodo elgesys, kuris stereotipiškai ir plačiai priskiriamas būtent amerikonijos kultūrai. Taip, man čia pasisveikinimo draugiškumas atrodo labai netikras ir jei būtų galima rinktis, tikrai pasirinkčiau klaikiai, bet nuoširdžiai besikeikiantį maskvietį. O gal porteños tiesiog jau nutuokia, kad sakysiu, kad man blogai sekasi šitame mieste ir nuskuba neklausę?

Susiraukimas, noras skųstis ir bumbėti, kaip padariau rašydama šitą esė iki čia, permelkia ir geriausiai, mano galva, apibūdina porteño mentalitetą 🙂 Nors budistai sako, kad viskas yra tik savo paties vidaus atspindys.

This slideshow requires JavaScript.

Winnie the Pooh Verses. Nuskilau

Posted in Lietuviškai, Poetry, Stories and Tales, Travel diary with tags , on 2010-03-15 by candycactus

Nuskilau nuo uolos.
Įkritau į jūrą
Dabar gludina mane
Jau beveik apvalus

Pali – Lithuanian – Sanskrit

Posted in English, Lietuviškai with tags , , , on 2010-03-15 by candycactus

Well, it is known that Lithuanian language has maintained immense quantity of words and grammatical forms that are very similar to Sanskrit. Since I am in Nepal I became curious discovering the mindblowing similarities between Lithuanian and Pali, which also has roots in Sanskrit. Here is what I see:

Honey: Madhu (pali) – Medus (lith.)
Who are you?: Ko tvam asi? (pali) – Kas tu esi? (lith.)
When: kada (pali) – kada (lith.)
Eye: Akhi (pali) – Akis (lith.)
Piece: Khanda (pali), to bite – Kanda (lith.)
Village: Gama (pali) – kaimas (lith.)
Foot: Pada (pali), soal – Padas (lith.)
Vehicle: Ratha (pali), wheel – ratas (lith.)
Dog: sunakha (pali), sunekas (lith.)

And so on….