Archive for the Stories and Tales Category

Clowns & Protests

Posted in Basque, Stories and Tales on 2017-03-05 by candycactus

When you watch a TV series and miss several parts of it, you feel kind of lost – what happened in between? This is how I felt trying to catch up with what is going on here.

“Are you coming to the demonstration?”, Jaione asked. I was reluctant.

“All clowns are taking part in it, it is organised by Porrotx.”

My jaws dropped. What is happening here now? Porrotx was on the list of people I wanted to make interviews with. The MAIN BASQUE CLOWN.

The story goes like this.

There would be demonstrations demanding bringing back the prisoners at least a little bit closer to the homes of their relatives, as the international law for prisoners requires. Now they are being held as far as possible. The Spanish government seems to be taking pleasure in a revenge of some sort, even if the object of hate has already vanished, which was ETA. But things are not as they seem to be, Spanish government seems to need ETA and seems to desperately need any excuses to demonise Basque society. So even if the arms are down, Spanish government is still fighting in its dark ways and methods by not complying to international law of prisoners and still applying draconic Aznar era laws which means that for burning a trash container you might get 12 years of prison.

I got already used to these demonstrations, seemed like business as usual – thousands of people marching, no reporting in the news and no reaction from the government. Almost all the walls bear a sign here – EUSKAL PRESOAK ETXERA (Basque prisoners – back home). But this demonstration was a certain surprise. First of all the cause of it and then – the method.

There is a prisoner Sara Majarenas who was condemned as being part of ETA for 13 years. She already accomplished 3/4 of her time in prison. Usually prisoners get the chance to move from the first grade prison (which is the most restricted one) to the third grade, which presents a lighter form of conditional imprisonment. In this case the usual practice was not applied to Sara, since she was connected to ETA and the revenge of Spanish government is great.

However, Sara happens to have a child of 3 years. After 3 years children have to be released from the prison. At the same time they are separated from their mothers, which is painful for both. Now, in this case the story does not stop here. The daughter was brought to her grandparents. But somehow her father has gotten hands on her and tried to kill her as a matter of revenge for her mother.

Questions marks and exclamation marks appeared wildly mixed in my mind.

So, the Basque society got alarmed. The child was in danger, mother was in prison. What to do?

Then the main clown of the country, Porrotx, a figure known to every child in Basque country and Catalonia has come to idea to make a different type of demonstration. He called thus for a party. So today, samba drumming, clowns, children with star shaped balloons (the name of the small girl was Izar, which means “a star”), and thousands of parents, pregnant women, youngsters and elder ones came to a huge event requesting the authorities to allow mother to be with her daughter.

Porrotx flying his flag with wild coloured stripes, singing children songs that everybody small and big knew, marching though the streets of Donosti on the first warm spring evening, the skies in beautiful dark blue, the yellow lanterns of Donosti.

When everybody gathered at the stage, the good news was proclaimed – today the decision has been changed and mother can be united with her daughter.


Never underestimate the power of clowns. Porrotx is the real political player here you will not read in any newspaper abroad.

You would say – this is a total manipulation of children. That was also my first thought. But the second thought – all education is manipulation. If the other side – Spanish government was alright, then desperate Basque leftists would not have to bring their children to celebrate that kind of sad occasions. I imagine some children’s animation movies where Native Americans teach their children to resist the white colonialists and am sure it would squeeze a tear out of anybody. (Just watch Spirit: The Stallion of Cimarron to get the idea).

It was a very peaceful and even funny protest. I guess Basque society should be given credit for resisting with just balloons.

Here is an article in Spanish on the matter, ignoring the balloons and the clowns:

A Story About Ice Surface and What Frozen Chicken Has To Do With It

Posted in English, Stories and Tales with tags on 2014-02-09 by candycactus

Muziejaus street means the street of a museum. After the war it was called that way, because a museum was built there. Before it was called German street “Vokieciu”. And Germans were long gone. I did not know any of that when I was a child. I did not even know that it was built in a place what used to be the heart of the Jewish Wilna ghetto. And the big fire, that I used to see while day dreaming was actually exactly in the place where the great synagogue of the Jerusalem of the East used to stand.

However, when I did not see the fire or other things I imagined, it would be a big yard of a Soviet style urban settlement. In the middle there was some sort of square used for various purposes. In summer stranger boys swearing in Russian would play there football. In winter it would be filled with water that would turn into ice for all kinds of winter games.

Concerning winter games – I never really got into that business. In the collection of bizzare things I got as a present in my childhood were skis. The thing is, I could not figure out how they were supposed to work. No wonder, much later I realized they did not have any metal parts on it, they were basically just planks of wood. Thus, on this ice surface I would go with no particular equipment, purpose or expectation. It was fun.

Well, there is a story to this ice surface and how a frozen chicken was involved in it.

I wished to have a pet. Once a kitten had to be transported for us from Belorussia by some mothers friends. Eventually she (the kitten) got lost in the woods. The friends that transported the kitten apparently got out for a smoke or a pee and the kitten gone lost without that they noticed it. Then the idea was that we should get a dog. My mother was a special lady with special taste. She decided that we should have a basset-hound. There were no basset-hounds in Vilnius at that time, not even one. We had to wait until the puppy came all the way from Riga, which is a capital of Latvia. It came with a Latvian name “Burve”, which means “witch” in Latvian and it almost meant a potato in Lithuanian (which would be “Bulve”). I was very happy.

The puppy grew up eventually. I am not sure what happened with puppies education. What was certain is that I did not have much to do with it. So, Burve was a particular dog with her particular will which happened to be imposed on all of us.

One day, as usually, I went to walk Burve and met a friend. We engaged in conversation. I did not notice some crucial factors I would learn after in my life to be aware of – 1. there were horny stray dogs around 2. I was on ice. The result of this combination was that Burve eventually walked around me several times wrapping me gently in the thing you keep your dog tied to. At a certain point she must have jumped towards the dog fellows pulling me in a way that I changed my position from vertical to horizontal instantly, my head being a point that landed first on ice followed by the rest of my body.

I did not understand much at the moment, but the fact that I could see faces almost in every window must have meant that I cried in a persuading way. My mother rushed out. She brought a frozen chicken. It was apparently the only thing that would be suitable to put on the head to sooth the pains of the bruise on the head.

So, this is how I remember myself on this ice surface – with a frozen chicken on my head waiting for the ambulance. The ambulance came. They told me to stand up, straighten my arms to the sides, close my eyes and try to hit my nose with the finger. I hit something else. Thus I was diagnosed with brain injury and brought to a hospital.

If a person is somewhat strange, Lithuanians say “trenktas”, which means one certain aspect of being “hit”. I can see why, I suppose. Most of my friends at least stepped on a rake at some point in their lives. 


Muziejaus 11-13. Things of No Importance

Posted in English, Photo, Stories and Tales with tags on 2014-02-08 by candycactus

This is probably the introduction to the book Muziejaus 11-13, which is an address of the place where I grew up.


I had a slight notion, that the place where I lived was special. But when it really entered my mind was when I was 13. I lived alone my myself and I will explain to you at some point later why. However, I was listening to Pink Floyd “The Dark Side of the Moon” on an old soviet vinyl player while writing my diary, as all at a sudden a flushing water sound entered my ears. It perfectly fitted to the music played, but it was the sound of real water really flushing into the apartment. The door bell started ringing without interruption. I made my way to the door to get help from neighbors and wondered what all this strange tingling in my body was about (it was electricity flushing down from the doorbell). Neighbors managed to get the water turned off. The rest I had to do myself. So, I went to a soviet neighborhood management office and asked for plumbers to fix the pipe. Wait, they told me.

After two weeks two remarkable guys appeared. One was very tall and thin, the other one was short and round. Both were in their years and drunk. They would have fitted into the comic to deliver the message that the job has no chance to be completed. But things took an unexpected turn. Petia, do you remember us being drunk in that corner once? Yeahh, I guess so, it has been a while, ugh?

It turned out that once they were guests of my grandfather, great poet and notorious drunkard. All nation must have passed by here once. I missed that era completely, since my grandfather died when I was just 4. But the same place happened to be a nod of trajectories crossing of many more people to come later.

A great percentage of my childhood time was dedicated to cook coffee for the guests. I had no idea who they were and I had not much idea about coffee since I did not drink any myself – I was a very young child –  but I must have been really good at it. Coffee Turkish way. Very low flame. Plenty of fresh grounded coffee, three times letting the foam come up. My mother would have been a good trainer and will breaker in any detention camp. However, after resisting to learn to deal with the fire, I gave in and was trained to cook probably the best coffee in town. At least this was what the guests would say, and note that these people were not particularly generous with compliments or any kind of superficial remarks as usual in some other parts of the world. At some point I didn’t mind this job. When people ask me when I started meditating I realize that it must have been around that time. Watching coffee cook very slowly.

Thus I witnessed the guests of Muziejaus 11-13 coming and going. Things of no importance. It just turns out that in a small country things of no importance make history.


This is me and my grandfather in Muziejaus 11-13. This and most of other photographs to be posted about Muziejaus 11-13 were take by my mother, a great photographer Dange Sirvyte


A Story About How Everybody Disappeared

Posted in English, Stories and Tales on 2014-02-08 by candycactus

su puku zydu gatvej

So, I am a settled person for now. Got a home and a job and spend considerable amount of my lifetime in subway. My mind escapes from here and now quiet regularly. To various points. Starting to pin down these points.

This story is from a yet not existing book called Muziejaus 11-13. It is an address in Vilnius where I grew up. And many other things happened.

my kindergarden was not very far from home. you walk walk walk and then walk a bit more and then you are there. so, i used to go there by myself. it was winter. i got up. it was still dark, as always. i got ready to go to the kindergarden. put on a fur coat, struggled for a while with the upper button. it was hardly possible to move arms in this coat, so putting on mittens was also an act requiring some patience.

i set off. checked the places where one can slide on ice on the street. watched for a moment the twinkling of snow bellow the street lantern. then walked a bit more.

the door was locked. i looked around and could not see anybody. strange. what happened? maybe i should just wait. sat down on the stairs covered with snow. there was nobody there. nothing. what happened to everybody? is this some sort of game where they are all here but i just cannot see them? it did not make any sense. i waited more.

first it just felt cold in the feet. then the cold was inside of my fur coat. it was all over the place. i felt heavy and nothing mattered anymore.

what are you doing here? i heard the voice. it was nurse maryte. what are you doing at such an early hour?

at that time i did not read clocks yet.


Shaman Rites

Posted in English, Stories and Tales with tags , , , , on 2013-09-13 by candycactus

As I am trying to get used to a settled life in a settled continent such as Europe after many years of nomadic wandering, I travel now mentally, reading books about amazing things. Reading this book is really like a surreal trip – you get to think of and imagine things that usually would not enter your mind. It is liberating somehow to read such strange things. 

Julian Baldick: Animal and Shaman. Ancient Religions of Central Asia. New York University Press. 2000.  

Here is a selection of interesting things: 


Strangling the king 

 A bizzare ritual performed by Khazars at the assession of the new king. “He is strangled, almost to death (so that he loses consciousness), and the words which he utters during this are interpreted to predict the length of his reign. At the end of this period he is put to death.” (p. 29) 


Oak trees 

“In addition they sacrificed horses to a specially dedicated oak trees, pouring the blood over them and throwing the heads and skins over the branches.” (p. 29) 


Dirty for respect  

The Huns, also like medieval Turks and Mongols, used not to wash themselves (and smell accordingly) in order not insult the deities of the rivers. The main Gods for Mongols were these of the River and of the Mountain. 



“The Huns practiced divination by examining the bones of livestock: this is an ancient Inner Eurasian practice, in which, as a rule, the shoulder blades of sheep are exposed to fire and the resulting scorch marks are interpreted. 

When the Huns’s great king Attila died they cut off part of their hair and made deep cuts in their faces, as was their normal custom while mourning.” (p. 27)


Death for death  

“It is also recorded that the Bulghars of the Danube, when burying an important man, would burn some people and send others (his wives and servants) into the tomb to die of hunger.” (p. 31)


Skulls as cups 

“According to a Khitan legend there had once been a chief in the form of a skull, who lived in a tent and occasionally donned human form to come out and see the double sacrifice”. (for example a white sheep for the Heaven and a black one for the Earth). (p. 32)


Burning food for death 

“Sacrifices were also made after the death of a Khitan nobleman: food would be burnt at the new and the full moon. The body itslef was exposed on a tree in the mountains. After the three years the bones were gathered and cremated.” (p. 33)


Human sacrifice 

“Human sacrifices were made at the funerals of emperors early on in Khitan rule over China. The emperor himself, at his investiture ceremony, had to go through a ritual which seems to correspond to the simulated human sacrifice of the Khazar ruler: he was obliged to gallop off, fall from his horse and be covered with a felt rug. He also had to lean against a black bearskin, which hid some children: this apparently reflects the ancient T’o-pa investiture ritual in which the ruler stood on a black felt blanket covering seven men. The investiture itself was preceded by the ‘rebirth’ ceremony, performed by the emperor in a specially erected building outside which there stood an old man carrying a quiver and arrows. After the emperor had passed under three timbers in the form of an inverted “V”, the old man hit the quiver and called out “A boy is born!” At this point the emperor’s head was covered by the chief shaman.” (p 34)



“Scalping is typically Altaic and so is the custom of turning the skull of a defeated leader into a cup and using it for ritual purposes.” (p. 36)



“What is most striking, howeverm is the logic of transformations between humans and animals, AMong the Hsiung-nu a huge fish with two horns turns into a man, and wolves through intercourse with humans, produce more of the latter. The Huns are guided by a doe or cow, and the T’o-pa by a supernatural animal which looks like a horse but sounds like a bull. Among the Khitans men become “deer-men” or “boar-men”, imitating animals’ cries and donning their skins and heads, while animals and humans also turn into each other through mutual consumption. This motif of “becoming-animal” involves anomalous animals like the horned fish or bovine horse which we have hust encountered, and which we have to distinguish themselves from ordinary animals in order to lead humans into new adventures. They also point out that ‘becoming-animal’ is necessary not only for hunting, but also for warfare: warriors turn into animals on battlefields, owing to the demand for speed and fury.” (p. 37)  



“Along with Tengri [deity, god], the Türk inscriptions also mention a benevolent goddess called Umay, who seems to have been borrowed from the Mongols, as imai is the usual Mongol term for ‘placenta’ or ‘womb’. Umay is still venerated among some Turkic peoples in the Altai region, and by the Tunguz: she is seen as protecting the souls of unborn and small children.” (p. 40) 



“The Oghuz never wash, and always wear the same clothes until they disintegrate.” (p. 46)


Tree parents – Uighur myth

“In this myth we are told that at the junction of two rivers there were two trees. A great mound arose between these trees,, and a light shone down on it from the sky. The Uighurs heard a sound like singing comoing from the mound. Eventually a door opened in the mound and revealed five tent-like cells, each of which contained a baby boy. In front of each boy there hung a tube, which provided him with milk. When the wind blew the boys gathered strength and came out. After they had grown up they were told by the Uighurs that their parents were the two trees. The boys paid due respect to the trees and the ground in which the latter grew, and the trees broke into speech to acknowledge this respect. Then the youngest of the boys, Buqu, was chosen by the Uighurs to be their king.” (p. 54) 


Call to move 

Buqu eventually became a powerful ruler, confronted his shamans with Buddhist monks and a result Uyghurs converted to Buddhism. “Buqu lived happily until his death, after which he was succeeded by on of his sons. Subsequently the Uighurs heard, in the sounds made by animals, birds and children, the cry ‘Köch, köch’! (Move, move!) and migrated to East Turkestan, where the cry stopped.” (p. 55)


Baraq Baba 

Muslim historians describe a Turkic Muslim mystic who dressed like a shaman, Baraq Baba (‘Father Shaggy Dog’). “We are told that Baraq Baba and his followers were beardless, but with long moustaches, and wore felt hats with two horns. Around their necks hung cows’ knuckle bones painted with henna, crooked sticks and little bells. They would beat drums and play other instruments as they moved along, thereby producing, with the sound of their ornaments a horrible and terrifying cacophony.” (p. 56) 


Things like that.  






3 istorijos iš Atakamos dykumos: DYKUMOS GROŽIS

Posted in Lietuviškai, Stories and Tales with tags , , , , on 2013-07-02 by candycactus

Kiekvieną sykį, kai sėdžiu sunkvežimyje jaučiuosi lyg liuksusiniame kino teatre su didžiuliu ekranu, ir su užuojauta akimis palydžiu turistus, vežamus bandomis džipais, kurie per kuprines gali matyti tik šiek tiek daugiau nei savo kelius. 

Panašu, kad Pietų Amerikoje suveikė hedonizmo saugiklis ir išmainiau aistrą keliauti dviračiu į tranzavimą sunkvežimiais. Iš reikšmingos sunkvežimio aukštumos pravažiuodama tūlą dviratininką, minantį per, tarkim, Čilės naujai tiesiamą tūkstantmylę dulkėtą magistralę, lyg pamiršus savo bilenkiek numintų tūkstančių kilometrų, su minkštu gailesčiu palydėdavau pastangas kovoti su modernybės pasiekimais – tiesiamu asfaltu ir begales mašinų. Ne, Pietų Amerikoje man nepatiktų minti dviračio. 


Su vienais važiuoji kelias valandas, su kitais – dienas. Kelias dienas ir kelis tūkstančius kilometrų važiavome su Pablo. “I can’t get no satisfaction” dainuojam besiridenančių akmenų hitą ir staiga užtinkame, kad vidury atšiauriausios pasaulyje Atakamos dykumos, kur sunkvežimininkai žūna užliūliuoti mirtinos monotonijos, aptinkame vidury kelio bulvių. Pablo trenkia ant stabdžių ir niūniuodami susirenkame solidų maišą gėrio. PaveikslėlisSunkvežimininkams Čilėje moka nedaug. Belieka surasti kokių pagalių lauželiui. Bet viskas dykumoj ne taip paprasta. Pakelėse aibė kryželių žuvusiems, bet net ir mes su visu kriminaliniu potencialu jų juk nedegintume.

Pagaliau randame krūvelę šiukšlių – padanga, kažkokia kėdė. Puiki virtuvė. Šiek tiek dūmyja lakas ir guma. Bet ką čia, tokia dozė kancerogeninių medžiagų lyginant su Atakamos kasyklininkų sukvėpuotomis dulkėmis. Jei ne kas antras, tai kas pirmas gavo vėžį, tik niekas apie tai garsiai nekalba, o kosulys toli nesigirdi. 

Keistai atrodo ugnis dykumoje vidury dienos ir vidury padangos. Keistai karščio bangose atrodo mano bendražygė Liviana, iškeliavus ieškoti kur nusilengvinti. Toli nuėjo labai. Dykumos grožis maždaug toks kaip ir mirties. 





Sustoja lengvoji mašina. Aplinkui nieko nėra, mūsų lauželis kepinančiame dykumos karštyje ir dykuma. Daugiau mašinų irgi nėra. Išlipa vyresnio amžiaus pora, nesisveikina, bet nusifotografuoja. “Seka, ką darom”. Transporto kompanija seka sunkvežimių vairuotojus ne tik iš satelitų, kurie sunčia į monitorius kiekvieną sustojimą nusilengvinti, bet ir tokiu būdu.

Pablo sau leidžia pasidaryti sportą iš profesijos. Tarkim, važiuoti galima tik tam tikru greičiu, kas Pablo reiškia, kad kelionė bereikalingai išsitempia. Pajungia dalykus ir laidukus taip, kad kelionės greičio įrašo diskas įsirašinėja nustatytu leidžiamu greičiu, o jis važiuoja greičiau. Paklaida matosi tik monitoriuose, kad jis zvimbia greičiau nei užprogramuota linija. Kartais tai turi pasėkmių, kartais ne, čia jau rusiška ruletė. Taip Pablo bent jau neužminga už vairo.   

Temsta. Liviana miega ant vairuotojo gulto. Mane ima siaubingas snaudulys, bet jaučiu pareigą šnekučiuotis su Pablo, kuris vienas iš tų, kur jau nebeturi ką prarasti. Važiuoti tokius atstumus Atakamos dykumoj reikia turėti šiek tiek savižudžio pašaukimo. O jis jo turi. Gyventi normalų gyvenimą, turėti vaikų, žmoną, meilužę, yra faktiškai neįmanoma. Jis turėjo visas tris, bet dėl šito darbo prarado. 

“Ar tave kada buvo apiplėšę?”, klausiu. 

“Ne, tik sielą bandė.” 

Atakamos dykuma – atšiauriausia pasaulyje, niekas čia negyvena, tik dvasios tų, kur žuvo per Ramiojo Vandenyno karą. O joms čia tikrai ne lengviau, nei gyviesiems. Kartais miegi, sako, ir pabundi, nes kraujuota ranka daužo į langą. Kraujas jiems bėga ir iš burnos, sudžiūvusios rankos prašo, kad pavežtum. 

Sunkvežimių vairuotojai Atakamos dykumoj susirenka nakvoti kartu ir eina miegoti paaukoję ar bent jau kažką pamurmėję mirusių dvasiom. 

Sustojam. Per veidrodėlį matau, kaip Pablo nueina nusilengvint ant užpakalinio rato. Ant akmens baltai parašyta Cristo Salva (Kristus gelbėja). Šalia trūnyja numuštas šuo.


Privažiuojame prie vandenyno. “Štai čia anksčiau būdavo banginių mėsos fabrikas”, pravažiuojam vaiduoklių gyvenvietę. “Neliko banginių, neliko fabriko – viskas paprasta”. 

“Čia buvo kasyklos miestas. Viską iškasė ir pasibaigė. Smėlis keliauja, jau beveik nesimato namų stogų.” 

Pavieniai mažulyčiai kryželiai pakelėse ir didžiuliai elektros stulpai tęsiasi valandomis. Po penktos pradeda keistis atspalvis – nuo peršviesto bespalvio į rausvai gelsvą.   




3 istorijos iš Atakamos dykumos: BOLIVIETIŠKA ŽIEMA

Posted in Lietuviškai, Stories and Tales with tags , , , , , , on 2013-06-28 by candycactus

“Ar moki virti?”
“Nu, moku, gal tik su mėsa nelabai žinau ką daryti.”
“Tai pabandyk gal, va čia dėžėse visko yra”.
Beveik archeologinio pasenimo autobuso griaučiai meta mintį, kad ko gero įstrigau čia reikšmingam laiko tarpui.
“Jei ką, galėsi čia pernakvoti,” man šaukia nueidamas pasienietis, lyg skaitydamas mintis.
Bolivijos pavadinimą pirmą sykį gyvenime perskaičiau vaikystėj kažkokioj knygoj iš anų laikų serijos “Drąsiųjų keliai”. Pamenu ne kažką, lyg impresionistiniam paveiksle kokius tai potėpius su džiunglėmis, indėnais, nežinia-kas-bus-toliau ir gal-bus-blogai.
Džiunglių čia nėra, bet užtai “nežinia-kas-bus-toliau” ir “gal-bus-blogai”. Rausvai pilkas plikų kalnų krastovaizdis, plokštuma.
Bandymo tranzuoti iš Čilės į Boliviją per Uyuni pasienio postą dar nepaskelbiau nepavykusiu, bet faktas, kad jau spėjau išvirti pasieniečiams pietus, jie murmėdami, kad vistik man išėjo nevisai, kaip pas juos namuose, juos sušlamštė, o per tą laiką nepravažiavo nė viena mašina, man teisėtai leido sunerimti.

autobuso griauciai
Jie čia atvyksta dviem savaitėm. Toli nuo savo motinų, ir žmonų, ir jų verdamų dieviškų sriubų, net atspariesiems boliviečiams šitas pasienio postas yra gerokai atgrasus. Bet kas, kas galėtų įnešti įvairovės į šitą siaubingą nuobodybę yra vertybė ir verta pastangų.
“Ko nerimsti, sakau gi, mano draugas tikrai arba šiandien arba rytoj čia važiuos, galės tave pavežti, čia gali pernakvoti, mums išvirsi valgyti”.
Skamba viskas kaip iš pasakos su nykštukais, ar meškom.
“O galima tam draugui paskambinti ir tiksliai sužinoti?” – nepasiduodu.
“Čia ryšio tai nėra, bet TEN galima pabandyti. Ten kur sniegas maždaug, ten yra ryšys. Keturiasdešimt minučių pirmyn ir keturesdešimt atgal. Tik neišvažiuok, ar prižadi?” Vėl viskas skamba kai iš pasakos. Ir apvalusis iš dviejų pasieniečių užsimuturiavo kepurę, kapišoną ir iškeliavo į pakalnę.
Likome dviese su viršesniu pasieniečiu. Pradėjo sniguriuoti. Šaltis pradėjo smelktis į kaulus. Laikas – ilgėti.
Atrodo keista galvoti apie sienas, kai viskas aplink tik kalnų plynė, autobuso griaučiai ir nedidukas pasieniečių pastatėlis. Artimiausia gyvenamoji apylinkė Bolivijoje – šimtus kilometrų nuo čia. Nėra ko stebėtis, kad niekas nevažiuoja.
Tikėjausi džipų, kurie veža turistus. Bet jie susimokę, net jei turi vietos, pakeleivių tokių kaip aš neima, kad verslas nežlugtų. Ir taip Uyuni yra prienamas tik tų, kurie su pinigais ir ne be jų. Į Čilės pusę kartas nuo karto pervažiuoja sunkvežimiai su raudonais grėsmingais užrašais ir kaukolių paveikslėliais, suprask sprogstama ir visaip kitaip gyvybei nenaudinga. Veža iškasenas iš gretimų kasyklų.
Pabudau rytę prie San Pedro de Atacama, dykumoj su karščiu kaip ir priklauso Atakamos dykumai Čilės pusėje. Atvykau per valandėlę iki Bolivijos sienos ir visiško lietuviško lapkričio. Apsirengiau visais savo turimais rūbais ir nenusifotografavau, nenorėdama daryti gėdos saviems palikuoniams.
“Teks nakvoti su mumis!”, šaukia tolumoje už kelių valandų iš taško atvirtęs į apvalųjį pasienietį apvalus pasienietis. Kūnas pastebimai išskyrė dozę adrenalino, lyg patvirtindamas racionalią mintį “nu jau ne”. Su pasieniečiais gal dar ir susitvarkyčiau, bet šito šalčio kvadratu naktį niekaip neištversiu.
“Jis atvažiuos rytoj iš ryto!”
“Rytoj iš ryto” Pietų Amerikoje gali reikšti bet kokį neapibrėžtą laiko tarpsnį besitęsiantį nuo keleto dienų iki amžinybės.
Keturios po pietų. Už valandos ims temti. Kasykloje baigiasi darbas, paskutinių sunkvežimių prošvaistė atgalios į Čilę ir dykumą, arba nakvoti su pasieniečiais vidury niekur kalnuose.
“Nu, čia nelegalu, vairuotojai negali imti pakeleivių, nes veža sprogstamas medžiagas, bet galim pabandyti.” Draugu tapęs apvalusis pasienietis sušneka su sunkvežimio vairuotoju ir sutariam, kad mane paleis gerokai prieš Čilės postą, kad bėdų nebūtų su Čilės pareigūnais. Sutariam ir jau leidžiamės apipaišytu kaukolėmis sunkvežimiu vingiuotu keliuku žemyn į dykumą, kurioje šiandien pirmą sykį palijo ir oras kvepia smėliu. Atakamos dykumoje prasidėjo bolivietiška žiema.

Rio Dalykiškai

Posted in Downloads, Lietuviškai, Stories and Tales, World Bike Trip with tags , , , , , , , , , on 2013-06-18 by candycactus

Pagaliau ir Brazilijoje prasidėjo protestai. Brazilija keičiasi!

Ta proga publikuoju savo pastebėjimus apie Rio de Žaneiro miestą, kuriame kurį laiką gyvenau 2012 metais. Iš esė galima šiek tiek susidaryti įspūdį, kodėl braziliečiai irgi ėmė plūsti į gatves. Rašinį galite tiesiog nusikrauti pdf formate (be foto) ir atsispausdinę skaityti kur nors lauke.


Rio de Janeiro dalykiškai


Tvarka ir pažanga

Rio de Janeiro reiškia sausio upę. Tiesiog, kai atvyko portugalai pirmą kartą į Guanabarą įlanką 1502 metais, buvo sausis. Sausio 1 d. Neradau tos upės. Neieškojau.

Sunku suprasti kraštovaizdį, nes nuo to laiko pasikeitė. Pavyzdžiui ‘morro do castelo’, pilies kalnas centre, aplipęs legendomis apie slaptus tunelius, lobiais ir vilomis, kuriame prasidėjo po-indėniško Rio istorija, 1921 metais tiesiog buvo išsprogdintas. Pasak tuometinio mero Carlos Santaia: kad būtų daugiau vietos Brazilijos nepriklausomybės paminėjimo parodai. Susprogdino kalną ir pastatė tai, kas dabar yra centras. Matyt nulėmė vėliava –  tvarka ir pažanga, ten taip parašyta.

Tvarka ir pažanga lėmė, kad Rio vietoje, kurią galima būtų pavadinti širdimi, pastatytas statinys panašus į atominės elektrinės aušinimo katilinę – švento Sebastijono bažnyčia.

Centre savaitgalį labai pavojinga. Tuščios, visiškai absoliučiai tuščios gatvės tarp finansinių daugiaaukščių su tykančiais pasislėpusiais tikrais ir įsivaizduojamais pavojais.



O Lapoj pilna žmonių. Irgi pavojinga, visur čia pavojinga, bet bent jau kolektyviškiau pavojinga. Lapa knibžda tiesiog, gatvėj pilna judėjimo. Į Lapą savaitgalį suplūsta viskas, kas gali. Čia vienam išgrafitintam užkampy geriausia Brazilijos kaipirinja, kurią per langą parduoda storulė už nedaug realių (Brazilijos moneta). Tada pasiimi tą kaipirinją ir gurkšnojant gatvėj stebi, kas vyksta.

O vyksta taip. Atvyksta policijos mašina. Pravažiuoja dviračiu kokstai paauglys pro šalį. Policininkai paauglį susitabdo, įsisodina ir išsiveža. Dviratis lieka vidury gatvės. Man paaiškina – policijai dabar kvotos ‘uždėtos’, jei nepagavo tikrų žulikų, reikia pristatyti bet kokius.

Arba – minia stebi samba būgnistų pasirodymą. Tada kažkas prilekia, kam nors nurauna grandinėlę nuo kaklo ir pabėga. Viskas vyksta toliau lyg niekur nieko.

Atgamindama vaizdus iš filmo Madame Satã (2002bandau įsivaizduoti, kaip čia viskas atrodė anksčiau. Praeito amžiaus dvidešimtaisiais metais čia gyveno João Francisco dos Santos (1900-1976) – to meto kontraversalioji transvestitų karalienė, tapusi Rio karnavalo neužmirstama žvaigžde ir šito filmo personažu. Ano laiko neapykanta homoseksualiems Rio buvo tik šiek tiek švelnesnė, negu šiuometinėj Lietuvoj. Dabar čia niekam nebesvarbu, kas su kuo ir kaip. Gatvės pilnos gerų emocijų.


Virš Lapos – baltas arkinis akvėdukas. Anksčiau juo tekėdavo vanduo iš kalnų į miestą. Vėliau juo važiuodavo bondžinjo. Bondžinjo, tai legendinis traukinukas – tramvajus be langų ir durų. Gali įšokti ir vėl iššokti, kur reikia. Bondžinjo nebėra ir visi liūdi dėl to. Jį galima pamatyti nebent muziejuje, plakatuose, reikalajančiuose jį sugrąžinti, arba nuostabioje kinematografinėje graikiškos legendos interpretacijoje ‘Juodasis Orfėjus’, Orfeu Negro (1959). O buvo taip. Važiavo kažkokstai prancūzas ir persisvėręs per langą tiek fotografavo, kad iškrito ir visai nukrito per visą arkiniį akveduką žemyn. Tada bondžinjo buvo paskelbtas per pavojingu. Čia galima būtų dar ginčytis ir sakyti, kad tiesiog nereikia prancūzų su kameromis ten leisti. Bet įvyko dar vienas dalykas. Santa Terezoj, Rio tokiam alia Užupyje kalnuotame bondžinjo leidosi nuo kalno, o vairuotojas pastebėjo, kad stabdžiai nebeveikia, liepė visiems iššokti, kas gali, o pats žuvo. Tada, kaip ir kitais sykiais, visiems pasidarė aišku, kad Rio savivaldybė siaubingai korumpuota ir pinigai, skirti bondžinjo, dingo kažkurioj iš kišenių. Tai buvo prieš kelis metus. Už kelių metų atseit bus modernus bondžinjo su langais ir durim, ir nuobodžiai nebesiskirs niekuo nuo visų kitų keltų ir tramvajų pasaulyje. Ir vėl jaučiuosi, kad gimiau per vėlai.




Man labai patinka Glorijos rajonėlio bažnyčia. Viduj nebuvau, nes visad uždaryta, viskas aplinkui apleista ir šiek tiek nejauku. Bet labai pasitelkus vaizduotę čia galima matyti, kaip viskas buvo anksčiau be didžiųjų pastatų, dabar užgožiančių vienas kitą. Prisižiūrėjus matyt giminės Nicolas Antoine Taunay paveikslų su Rio vaizdais senovėj, įsivaizduoju, kaip šitoj anuometiniam kraštovaizdyje bene svarbiausioj bažnyčioj rinkdavosi sekmadieniais ponai ir ponios, ir šventoriuje stoviniuodami galėdavo apžvelgti įlanką pilną burinių laivelių ir ramų žalią miestą.

Dabar nuo čia prieiti iki jūros yra užsiėmimas šiek tiek kaip pasakoj – reikia nurungti begalybę greitkelių. Tvarka ir progresas savo laiku liepė nukirsti pajūrį nuo žmonių. Dabar pastatyti tiltukai per kelis tuos greitkelius. Pajūrys – matosi visa įlanka, cukrinis kalnas, mėnulis besileidžiant saulei, palmės, laivukai, viskas kaip ir turėtų būti. Tik sutemus nebegalima čia būti, nes tyko pavojai. Greitai, greitai per greitkelius į šurmulį valgyti pas kinus. Jie bene geriau verda brazilišką pupų troškinį feijão už braziliečius ir simpatiškai sako ne ‘obrigado’ (liet. ačiū), kaip priklausytų, bet ‘obLigado’.


Gaila, kad čia Rio nėra japonų. Išvis, panašu, kad išskyrus kelis kinus čia jokių kitataučių beveik nėra, arba jie nematomai asimiliavęsi. Rio tuo atžvilgiu atrodo provincionalus kaip kokia Ukmergė. Japonų daugiausia San Paule, o ten nebuvau. Bet būčiau norėjus pamatyti vaikščiojančius gyvus žmones, savyje nešiojančius dvi nesuderinamiausias kultūras pasaulyje. Japonai į Braziliją atvyko po karo, kai niekur kitur pasaulyje jiems nebuvo leista imigruoti. Nors reklamos apie darbą Brazilijoje žadėdavo tropinį rojų su lengvai uždirbamais pinigais, bet japonai atvykę dirbo kavos plantacijose itin skurdžiomis sąlygomis. Bandau įsivaizduoti, kaip pirmiesiems japonams turėjo būti sunku ekstravertiškoje aplinkoje, kur pagarbos atstumo supratimas yra tiesiogiai priešpastatytas prieš japonų rezervuotumą.

Pajūriai ir bossa nova

Copacabana – plastmasės ir kičinio glamūro koncentracijos paplūdymys. Originalioji Copacabana yra išties Bolivijoje prie Titikakos ežero. Legenda teigia, kad 1576 metais inka indėnai žvejai, patekę į audrą meldėsi pagalbos ir jiems apsireiškė Marija. Išsigelbėję indėnai iš dėkingumo išdrožė Marijos skulptūrą. Kai panaši istorija nutiko vienam brazilui žvejui, jis atvežė taip vadinamos Juodosios Madonos kopiją į Rio de Žaneirą ir tokiu būdu ir paplūdimio pavadinimą. Bet mano galva, su legendomis, matyt yra kaip ir su statistika – netikėk ta, kurios nesukūrei pats. Krikščionybė Pietų Amerikoje, žadėdama rojų po mirties dirbantiems, itin pasitarnavo ugdant neišsenkamą kantrybę begaliniam išnaudojimui.

Ipanemos paplūdimyje amžinas meno kūrinys, pergyvenantis mados bangas, tai dangus. Nors mano žvigsnis neretai ciniškas, tačiau pripažįstu, kad beveik nėra nieko nuostabesnio, kaip sėdėti nugara į visus šešto dešimtmečio statinius (reikia įsivaizduoti Vilniaus Lazdynų rajoną prie jūros) ir žiūrėti į bangas ir dangų. Į vaizdą patenka raumeningi surfintojai ir bronzinės spalvos merginos su minimalistiniais bikiniais, siurbdamos kokoso vandenį iš žalių kokoso riešutų kamuolių. Vaizdui netrukdo.


Brazilijos diktatūros metu čia rinkdavosi muzikantai – Johnny Alf, Antonio Carlos Jobim, João Gilberto. Iš čia ir atsirado naujosios bangos, bossa nova stilius ir daina “Mergina iš Ipanemos”. Ta mergina egzistuoja realybėje. Helô Pinheiro jau metuose, bet stengiasi visur vaikščioti kaip ant podiumo ir pasirodo visuose įmanomuose viešuose renginiuose. Diktatūrinė valdžia buvo įvedusi kvotą, pagal kurią per radiją daugiau nei 80 procentų turėjo būti transliuojama braziliška muzika. Taip išėjo, kad būtent diktatūros metais suklestėjo kaip niekad Brazilijos muzika su visu paradu nepamirštamų muzikantų – Tom Jobim, Joao Gilberto, Maria Bethania, Elis Regina, Caetano Veloso, Baden Powell ir daugybe kitų. Tokia netiesioginė diktatūros nauda.


Suskaldytas miestas

Iš Ipanemos pajūrio matosi kalnas, o ten – Vidigal favela (liet. lūšnynas). Rio mieste su gražiausiais vaizdais vistik gyvena neturtingieji. O jūros vanduo – vienodas visiems. Pasirodo, balti akmenėliai, tai sukalkėjusios jūros vandens išplautos fekalijos. Tvarka ir progresas savo laiku buvo sugalvoję tokią iki šiol veikiančią kanalizacijos sistemą, kad visos išmatos būtų tiesiog išmetamos į jūrą. Ilgamečiai kariokos (taip vadinami Rio gyventojai) miesto pajūriuose nesimaudo, nes tai žino.

Kariokos vadina Rio nuostabiuoju miestu, cidade maravillosa. Bet taip pat ją vadina ir suskaldytu miestu, cidade dividida. Turtingieji Rio pietūs ir neturtinga šiaurė čia lyg vienas nuo kito atskirti. Bet favelos išsiskirstę po visą miestą – kur tik kalnelis, ten favela.

Diktatūros nauda faveloms buvo štai tokia. Kai Ilha Grande legendiniame kalėjime diktatūros metu ėmė sėdėti ne tik vištų vagys, bet ir intelektualai, tarp dviejų grupių, kurios esant laisvei nesugertų net alaus, ėmė vykti stiprūs idėjų mainai. Pribrendo iki to, kad kalėjimuose išsivystė chaotinis judėjimas pavadinimu comando vermelho, reiškiantis ‘raudonoji komanda’, arba ‘raudonasis įsakas’, – kalėjimų mafija išmoko raudoniosios retorikos apie teisybę ir lygybę. Bet panašu, kad iki galo jos neprato, arba tai buvo jų strategija būti idėjiškai visiškai nenuosekliais ir tokiu būdu neapčiuopiamais ir nenugalimais. Ji suveikė, kad sukeltų streikus kalėjimuose ir smurtišką sumaištį už jo ribų. Pagal ją, kiekvienam iš kaliūzės išėjusiam priklauso nužudyti po policininką. Raudonoji komanda vis dar valdo daugumą Rio lūšnynų ir dažnai jie pasiteisina favelos gyventojų akyse. Brazilijos valdžia favelų atžvilgiu laikosi panašios politikos kaip ir Izraelis Palestinos tikėdamas sienų galia. Brazilijos valdžia nusiunčia policijos dalinius į favelas, bet neinvestuoja į tai, kad gyvenimas faveloje taptų žmogiškesnis. Nesikeičiančios narkotikų kainos akivaidžiai parodo, kad favelų okupacija nieko nekeičia iš esmės, išskyrus tai, kad tik su narkotikų mafija bendradarbiaujančius policininkai tampa turtingesni. Čia ir gali pasireikšti comando vermelho – jei kam reikia vaistų, jie nupirks, jei kas nebegali užmokėti nuomos, jie užmokės.


Funk carioca

Comando vermelho finansuoja ir funk carioca, dar žinoma pavadinimu baile funk muzikos produkciją, kuri gali skambėti neblogai, jei nieko nesupranti portugališkai. Dainų žodžių spektras ribotas – papai papai, nusimauk kelnes, ir pan. Šitas kultūros reiškinys yra vidutinės klasės braziliečių siaubas, bet dažnai nutinka, kad pasiturinčių tėvų vaikai, ieškodami ideologinės alternatyvos metasi būtent į čia, vykdami į pogrindinius šokius favelose. Vadinti tuos renginius šokiais yra matyt kiek lazdos perlenkimas, bet neverta gilintis į tai, kiek ir kokiu būdu ten įvyksta viešų kopuliacijų. Funk carioca už Brazilijos ribų ypač išgarsėjo, kai tamilių kilmės anglė muzikantė M.I.A. įrašė Bucky Done Gun singlą kartu su favelų kariokomis 2005 metais.

Bosa novos Rio galima paklausyti nebent turistinėje Santa Terezoje, kur kavinėse grojama tai, ką norėtų išgirsti turistai. Dabar didžioji Rio gyventojų dalis su pasididžiavimu klausosi savo miesto muzikos stiliaus Funk Carioca.


Rio nemirštanti muzika, tai samba. Teko laimė (ar po kurio laiko nelaimė), gyventi name, kurio kieme didžiulio mango medžio paunksmėje savaitgaliais iki paryčių vykdavo samba tūsai. Kolektyvinis muzikos muzikavimas ir patyrimas – visi žino žodžius, panašiai linguoja, vidury sėdi saujelė apsuptų muzikantų su cavaquinho (maža gitarėlė), gitarom, plastmasiniu trombonu, būgneliais. Jaučiasi, kad čia vistik dar yra daug Afrikos. Nes samba nėra ta muzika, kurią kažkas atlieka, o kiti ploja, kaip įprasta vakaruose. Nes samba yra matyt tiesiog gamtos stichija, kuri apima visus aplink, individai išsitrina ir lieka tik judesio ir garso bangos, bei guminėm šlepetėm apautų kojų trepsėjimas.

Samba vakarėlyje dažnai pokalbiai būna trumpi. Labas, iš kur tu? Ar turi draugą? Jei sakai, kad taip, tai trečia frazė po to būna, ‘iki pasimatymo’. Viskas paprasta. Kartais pasitaiko ilgesnių ir stebinančių pašnekesių – sambuojantis juodukas man žeria senosios Žalgirio rinktinės vardus, Kurtinaitis, Sabonis. Nieko sau, ypač dar kai Brazilija yra ne krepšinio, o futbolo kraštas.


Kiekvienoj užkandinėj, alinėj, ar restorane, visada kažkas žaidžia futbolą ekrane ir visuomet kažkam tai įdomu. Šiais laikais paskaityt vieno Brazilijos intelektualo, kurio vardą pamiršau, pasvarstymus prieš šimtą metų apie futbolą atrodo visiškai egzotiškai. Jis iškėlė klausimą, ar futbolas išvis neturėtų būti uždraudžiamas, kaip sporto šaka, pernelyg kultivuojanti agresiją ir primityvų elgesį.  Ar Brazilijoje būtų mažiau smurto, jei kažkas būtų jo tuomet paklausęs?

Panašu, kad Brazilijoje futbolas labiau kaltas už smurtą ir neteisybę netiesiogiai. Ateinančiais metais planuojamas futbolo pasaulio čempionatas daugumos išprususių brazilų akimis – didžiausia tautos vagystė istorijoje. Beatodairiškai statomi stadionai praktiškai reiškia, kad tūkstančiai žmonių yra išvaromi iš savo namų. Tai reiškia, kad tos nežmoniškos sumos pinigų nebus paskirtos nei viešo mokslo, nei medicinos, nei transporto lygio kėlimui ir prieinamumui gerinti. Tai reiškia, kad po žaidynių daugybėje vietų, kur dabar gyvena žmonės, styros stadionai, su kuriais nebus aišku, ką daryti. Tai irgi reiškia, kad po žaidynių visuomenės greičiausiai laukia nuosmukis nuo trumpo ir gal būt tik iliuzinio ekonominio pakilimo.

Greitai ir efektyviai

Brazilija, kaip viena iš Lotynų Amerikos šalių, iki šiol vadovaujasi tuo pačiu visam kontinentui galiojančiu algoritmu nuo jo “atradimo” laikų: išnaudoti greitai ir efektyviai. Tai paaiškina, kodėl tokioje ištekliais turtingoje šalyje gali būti tiek skurdo. Urugvajietis publicistas Eduardo Galeano savo knygoje “Atviros Lotynų Amerikos venos” (1971) šitą dinamiką taikliai apibūdina: būtent tos šalys Lotynų ir centrinėje Amerikoje, kuriose buvo daug išteklių, dabar yra neadekvačiai nuskurdę. Iš Bolivijos buvo siurbiamas sidabras ir auksas, o iš Brazilijos – auksas, plantacijomis cukrus ir kaučiukas. Nors Brazilija gali pasirodyti visai turtinga šalis, dauguma gyvena visiškame skurde. Yra  žmonių, kurie gyvendami Rio favelose niekad nėra nuvykę prie jūros.  Matyt, žmonijai nepasisekė, kad Amazonija didžiąja dalimi yra Brazilijoje.



Sprendimų priėmėjai, kaip taisyklė vis dar stipriai rasistinėje Brazilijoje nėra vergų iš Afrikos palikuonys. Obuolys nuo obels toli nekrenta, taip ir buvusių fazendierių palikuonys linkę išnaudoti, kaip jų protėviai, akiplėšiškai nepaisydami visuomenės poreikių. Tuo tarpu juodoji Brazilija kaip buvo, taip ir liko basa. Fazendieriai liko su mažesnių, ar didesnių Europos šalių dydžio plantacijomis, o juodieji – su laisve jiems dirbti. Nors 1888 metais Brazilija, kaip paskutinė vakarietiška šalis panaikino vergovę, nebuvo jokios agrarinės reformos, kas tik įtvirtino jau esančią nelygybę. Manoma, kad iki šiol Brazilijoje yra dar apie 40.000 vergų, ar identiškom vergijai sąlygom gyvenančių darbininkų. Taip prisipažino Brazilijos valdžia Jungtinėms Tautoms 2004 metais. 2007 metais valstybė išlaisvino tūkstančius vergų iš vienos cukraus plantacijos.

Ideali sistema

Žmonės į gatves dėl didžiosios futbolu prisidengusios vagystės neis į gatves. Sistema geniali, besiremianti senąja romėnų išmintim, kad neišprususiems žmonėms reikia duonos ir žaidimų, ir bus ramu. Ką gi, pasaulio futbolo čempionatas 2014 metais – puikus žaidimas Brazilijos neturtingųjų ir neišsilavinusių masėms bovyti. Be to, faktas, kad nuo 1960 metų šalies sostinė nebėra socialinės nelygybės kankinamame Rio, o už daugybę pasiskolintų pinigų pastatytoje sostinėje Brazilijoje, kurioje gyvena dauguma valstybės tarnautojai, apsaugo valdžią nuo bereikalingų demonstracijų prieš parlamentą.

Brazilijos švietimo sistema taip pat geniali. Viešas universitetinis išsilavinimas yra palyginti aukšto lygio ir nemokamas. Kaip puiku, galima pagalvoti. Tačiau į valstybinius universitetus gali patekti tik studentai, lankę privačias vidurines mokyklas. Brazilijos viešųjų mokyklų lygis yra žymiai per žemas, kad realiai įgalintų mokinius įstoti į viešus universitetus. Tokiu būdu, mažiau turtingieji, norintys pasiekti aukštojo mokslo, ima paskolas ir studijuoja privačiuose brangiuose universitetuose. O tai gali padaryti labai nedaugelis.

Čiabuviai indėnai

Po kelionių ir gyvenimo Azijoje, Brazilijos istorija atrodo liūdnai nuobodi – vieni kolonializmo, vergovės, kraujo ir išnaudojimo pėdsakai. Iš čiabuvių indėnų Tupi, Puri, Botokudo ir Maxakali, kuriuos atrado pirmą sykį atvykę portugalai, Rio nematyti nė vieno. Jų tiesiog nėra. Kas išlikę, tai indėniški vietų pavadinimai, kaip pvz. guanabara, kas reiškia ‘įlanka, panaši į jūrą’, kas yra Rio supančios įlankos pavadinimas. Yra gan tikėtinas anekdotas, kaip atvyko krikščionys misijonieriai ir norėdami pagelbėti, arba tiesiog atvykę iš puritoniškos Europos neatlaikę išeksponuoto plikumo, aprengė juos rūbais. Kai nulijo tropinis lietus, indėnų rūbai sušlapo, o indėnai susirgo ir mirė. Išties daugybė indėnų mirė nuo banalių europiečių atvežtų ligų. Be to tie, kurie išgyveno, buvo labai nepaklusnūs ir nedarbingi vergai. Todėl efektyvumo dėlei buvo palanku, kad indėnai mirtų, o vergais galima būtų importuoti stiprius afrikiečius.

Juodoji Brazilija

Juodoji Afrikos kultūra Brazilijoje gyva. Afrikietiški Yoruba dievai ‘orišos’ kaip Šango, Yamandže, Ogum, Babalu, susiplakė su krikščioniškais šventais, tapo pvz. šventu Jurgiu, ar juoda Marija ir gyvena spalvotuose karoliukuose ant žmonių kaklų ir rankų. Dieviška apsauga. Afrikietiškos religijos kaip candomble ir umbanda Brazilijoje rikiuojasi lygiavertiškai šalia visų kitų įmanomų krikščioniškų kongregacijų. Panašu, kad braziliečiai religijų atžvilgiu labai liberalūs, dažnai išpažįsta kelis tikėjimus vienu metu.

Afrika Brazilijoje gyva ir per kapoeirą (capoeira). Laimei, ar nelaimei teko gyventi dvaro buvusioje koplyčioje vėliau paverstoje į kapoeirą treniravimosi salę, viename iš persirengimo kabinų, paverstų gyvenamaisiais kambariais. Kadangi treniruotės vykdavo taip pat ir anksti rytais šeštadieniais, kapoeiros nebemėgstu taip, kaip anksčiau. Iš kapoeiros dvikovas akomponuojačių instrumentų miegant šeštadienio ryte labiausiai girdisi vienastygis lankas berimbau. Bet sutinku, kad yra daug žavesio kovos mene, prisidengusiame šokiais. Fazendieriai nė neįtarė, kad vergai šokdami ir muzikuodami išties treniruojasi išsilaisvinimo kovai, kuri, kaip minėjau, galiausiai išlaisvino vergus gyvenimui visiškame skurde. Skurdas paskatino, kad į Rio daugybė juodaodžių braziliečių suplūdo iš ypač neturtingų šiaurės rytų valstijų, kai buvo statomas gigantiškasis 13 km Niteroi tiltas per Guanabara įlanką septintame dešimtmetyje. Pasakojama, kad daugybė darbininkų žuvo dirbdami visiškai nesaugiomis sąlygomis.



Galima būtų parašyti dar ir apie pasaulyje didžiausią miestą supantį gamtos rezervatą Tižuką, ar Jėzaus statulą vadinamą Corcovado, bet tai perskaitysite beveik kiekviename kitame rašinyje apie Rio. Pabaigai – nedalykiškai. Po ilgų šlaistymusi atradau, kad pats mieliausias pasivaikčiojimų rajonėlis man, tai Urka pusiasalis. Tas pats, kur yra ir žymusis cukrinis kalnas. Svarstau, kad vardas ‘Urka” puikiai tiktų šuniui, kas man prideda simpatijos tašką šitam kvartalui. Iš Urkos žvelgiant į vandenyną ir matant Guanabara įlankos dar nesucivilizuotus kalnelius, galima visiškai pamirši esant milijoniniame didmiestyje. Kitoje pakrantėje meškerioja paslaptingi didžiuliai balti paukščiai ir senukės su senukais meškerėmis. Bariukas su tarsi išsprogusiais į pakrantę alaus gėrikais valtelių, vandens ir dangaus fone. Gelsva rudeninė šviesa pro medžius nežinomais vardais. Senas juodukas iš Bahijos provincijos, parduodantis kokosinį kuskus desertą su kondensuotu pienu. Kitoje įlankos pusėje jau temsta, saugiame nuotolyje matosi Babilonija su Lazdynais pajūryje su isižiebiančiomis dangaus ir žemės šviesomis – Rio milijoninio miesto bestija pulsuojanti autobusais ir realiais. Tvarka ir pažanga čia galinga, bet ne visagalė, kol neišsprogdins visų šito kraštovaizdžio kalnų. O jų dar liko daug.


Evelina Taunytė

kovo 21 d. 2013 m. Brazilija, Lencois

Syria On My Mind

Posted in English, Middle East, Stories and Tales with tags , , , , , , , , , , , , , , on 2013-06-15 by candycactus

This blog is not about politics. Maybe it is. Listening to the news about Syria, I am thinking much about the experience there in 2007 and what is happening now, trying not to judge, just to observe. Here are some thoughts that cross my mind. When I lived some time in Damascus in 2007 many people said to me that they preferred dictatorship than what was happening in Iraque at the same time. There are many things that make one thoughtful about what is really happening. As I stated some time ago – history is a pile of stones. It depends which stones are on top, this is what you see, but there are always many underneath that you cannot see easily. There is no right history. We are presented now the facts by the media, that are writing history in the very moment, but in the future they will most probably turn out either to be fake completely (as it happened several times with wars in the region) or in context of other facts they will look differently. The “stones”, facts about Syrian reality on my mind are like a disordered pile.

  • Syria has a social landscape of extreme religious diversity – Shiites, Sunni, Druze, Allewi, etc. However, Sunni muslims are trying to get the over hand in the region. Dictatorship made sure that this diversity could flourish.
  • Turkey has a majority of Sunni muslims. Religious minorities, such as Alewi and others have been persecuted and emigrated, many of them to Europe. Turkey is a member of NATO and is ally of USA. Who has more dictatorship in this case? Whirling sufis you’ve seen in Turkey on your trip? Bullshit. There are no not underground Sufis in Turkey.
  • The number of weapons available to rebels now in Syria could not have appeared in a short time. A long time secret action was needed to make it possible, also regarding the fact that the Assad’s regime did perform a lot of control. When the revolution was happening in the Baltic states, the weapons where pencils and sticks. Weapons do not appear just out of nowhere.
  • Turkey was fighting the PKK near boarders of Syria. Weird coincidence – the war against PKK has stopped as soon as the war in Syria began.
  • Turkey is in control of water flow from Euphrates and Tigris rivers to Syria and Iraque. The Ataturk dam effected that Northern Syria suffered from lack of water with all its consequences. Same thing is happening with Tigris Ilisu dam, affecting Iraque. By the way, with huge investments from Germany and other well off countries not from the region. (There are many dams being built in the North of Turkey resulting in the loss of millenium old architecture from ancient Bagrationi ruled Georgian-Armenian Tao Klarjeti region, events happening quietly, since Turkey through clever policy made sure where turists go and where not )
  • Jonathan Cook in his bookIsrael and The Clash of Civilizations. Iraq, Iran and the Plan to Remake the Middle East. Jonathan Cook 2008 explores the speeches of various Israeli politicians and notes that it has been since the 50’s that the goal of Israeli policy was to cause a chaos in the Arabic world. One example from the book:

“Michael Ledeen, a former Pentagon official and an ideologue of the American Enterprise Institute had given voice to this longer-term neocon ambition in 2002, before the invasion of Iraq:

“First and foremost, we must bring down the terror regimes, beginning with the Big Three: Iran, Iraq, and Syria. And then we have to come to grips with Saudi Arabia… Stability is an unworthy American mission, and misleading concept to boot. We do not want stability in Iran, Iraq, Syria, Lebanon, and even Saudi Arabia; we want things to change. The real issue is not whether, but how to destabilize”. p.119  Link to my earlier post 

  • In one of the short films presented from Syria about the events now (a part of this project) it was interesting to hear a following story. There were guys fighting on the street in some town in Syria, people gathered around, more and more, and then the guys suddenly started shouting “Freedom” and the crowed joined in, not thinking any more that the fight was staged in order to attract attention.

If you need to start a revolution, I think from these facts you can write a manual how to do it. Not difficult. Make sure that you isolate the country politically and economically beforehand. And put it on the dangerous country list so that nobody goes and sees it from your own country. And takes the news of today as they take it.

Accepting the permanent impermanence of things I am terribly sad that Damascus, the city of the cities will never be the same. This is how Syria looked like in 2007, have a look at some pictures here. 

PaveikslėlisA man selling fuhl in Damascus – beans sprinkled with cumin and lemon.

Why Travel?

Posted in English, Photo, Stories and Tales, Travel diary with tags , , , , on 2012-03-31 by candycactus

“So, seems that you like to travel a lot? It did not look like this back then.”

I realized that it is difficult to convince someone that you actually hate traveling when what you are doing is constantly changing your geographical coordinates. How can you explain to anybody, that actually you think that tourism is a crime while you are in a different country every few months?

I suppose my home is this constantly evolving trajectory. I wish all this would be possible without leaving the few square meters – seeing the horizon, enjoying the red of the tomato on your bread in the sunshine, going to pee or washing your clothes as if every time doing this would be celebrating the mundane, being nobody, a nobody with the eyes of the new born calf? Then I would tell you the same as Fernando Pessoa:

“You want to travel? To travel you simply need to exist. In the train of my body or of my destiny I travel from day to day, as from station to station, leaning out to look at the streets and the squares, at gestures and faces, always the same and always different as, ultimately, is the way with all landscapes.

If I imagine something, I see it. What more would I do if I traveled? Only extreme feebleness of imagination can justify anyone needing to travel in order to feel.

Any road, this simple road to Entepfuhl, will take you to the end of the world.’ But the end of the world, once you’ve exhausted the world by going round it, is the same Entepfuhl from which you set out. In fact the end of the world, and its begin, is merely our concept of the world. It is only within us that landscapes become landscapes. That’s why if I imagine them, I create them; if I create them, they exist; if they exist, I see them just as I do other landscapes. So why travel? In Madrid, in Berlin, in Persia, in China, at the North and South Poles, where I would be other than inside myself, feeling my particular kind of feelings?

Life is whatever we make it. The traveler is the journey. What we see is not what we see but what we are.”

Fernando Pessoa: ” The Book of Disquiet”

This slideshow requires JavaScript.