Archive for atacama desert

3 istorijos iš Atakamos dykumos: DYKUMOS GROŽIS

Posted in Lietuviškai, Stories and Tales with tags , , , , on 2013-07-02 by candycactus

Kiekvieną sykį, kai sėdžiu sunkvežimyje jaučiuosi lyg liuksusiniame kino teatre su didžiuliu ekranu, ir su užuojauta akimis palydžiu turistus, vežamus bandomis džipais, kurie per kuprines gali matyti tik šiek tiek daugiau nei savo kelius. 

Panašu, kad Pietų Amerikoje suveikė hedonizmo saugiklis ir išmainiau aistrą keliauti dviračiu į tranzavimą sunkvežimiais. Iš reikšmingos sunkvežimio aukštumos pravažiuodama tūlą dviratininką, minantį per, tarkim, Čilės naujai tiesiamą tūkstantmylę dulkėtą magistralę, lyg pamiršus savo bilenkiek numintų tūkstančių kilometrų, su minkštu gailesčiu palydėdavau pastangas kovoti su modernybės pasiekimais – tiesiamu asfaltu ir begales mašinų. Ne, Pietų Amerikoje man nepatiktų minti dviračio. 

Paveikslėlis

Su vienais važiuoji kelias valandas, su kitais – dienas. Kelias dienas ir kelis tūkstančius kilometrų važiavome su Pablo. “I can’t get no satisfaction” dainuojam besiridenančių akmenų hitą ir staiga užtinkame, kad vidury atšiauriausios pasaulyje Atakamos dykumos, kur sunkvežimininkai žūna užliūliuoti mirtinos monotonijos, aptinkame vidury kelio bulvių. Pablo trenkia ant stabdžių ir niūniuodami susirenkame solidų maišą gėrio. PaveikslėlisSunkvežimininkams Čilėje moka nedaug. Belieka surasti kokių pagalių lauželiui. Bet viskas dykumoj ne taip paprasta. Pakelėse aibė kryželių žuvusiems, bet net ir mes su visu kriminaliniu potencialu jų juk nedegintume.

Pagaliau randame krūvelę šiukšlių – padanga, kažkokia kėdė. Puiki virtuvė. Šiek tiek dūmyja lakas ir guma. Bet ką čia, tokia dozė kancerogeninių medžiagų lyginant su Atakamos kasyklininkų sukvėpuotomis dulkėmis. Jei ne kas antras, tai kas pirmas gavo vėžį, tik niekas apie tai garsiai nekalba, o kosulys toli nesigirdi. 

Keistai atrodo ugnis dykumoje vidury dienos ir vidury padangos. Keistai karščio bangose atrodo mano bendražygė Liviana, iškeliavus ieškoti kur nusilengvinti. Toli nuėjo labai. Dykumos grožis maždaug toks kaip ir mirties. 

Paveikslėlis

Paveikslėlis

 

Paveikslėlis

Sustoja lengvoji mašina. Aplinkui nieko nėra, mūsų lauželis kepinančiame dykumos karštyje ir dykuma. Daugiau mašinų irgi nėra. Išlipa vyresnio amžiaus pora, nesisveikina, bet nusifotografuoja. “Seka, ką darom”. Transporto kompanija seka sunkvežimių vairuotojus ne tik iš satelitų, kurie sunčia į monitorius kiekvieną sustojimą nusilengvinti, bet ir tokiu būdu.

Pablo sau leidžia pasidaryti sportą iš profesijos. Tarkim, važiuoti galima tik tam tikru greičiu, kas Pablo reiškia, kad kelionė bereikalingai išsitempia. Pajungia dalykus ir laidukus taip, kad kelionės greičio įrašo diskas įsirašinėja nustatytu leidžiamu greičiu, o jis važiuoja greičiau. Paklaida matosi tik monitoriuose, kad jis zvimbia greičiau nei užprogramuota linija. Kartais tai turi pasėkmių, kartais ne, čia jau rusiška ruletė. Taip Pablo bent jau neužminga už vairo.   

Temsta. Liviana miega ant vairuotojo gulto. Mane ima siaubingas snaudulys, bet jaučiu pareigą šnekučiuotis su Pablo, kuris vienas iš tų, kur jau nebeturi ką prarasti. Važiuoti tokius atstumus Atakamos dykumoj reikia turėti šiek tiek savižudžio pašaukimo. O jis jo turi. Gyventi normalų gyvenimą, turėti vaikų, žmoną, meilužę, yra faktiškai neįmanoma. Jis turėjo visas tris, bet dėl šito darbo prarado. 

“Ar tave kada buvo apiplėšę?”, klausiu. 

“Ne, tik sielą bandė.” 

Atakamos dykuma – atšiauriausia pasaulyje, niekas čia negyvena, tik dvasios tų, kur žuvo per Ramiojo Vandenyno karą. O joms čia tikrai ne lengviau, nei gyviesiems. Kartais miegi, sako, ir pabundi, nes kraujuota ranka daužo į langą. Kraujas jiems bėga ir iš burnos, sudžiūvusios rankos prašo, kad pavežtum. 

Sunkvežimių vairuotojai Atakamos dykumoj susirenka nakvoti kartu ir eina miegoti paaukoję ar bent jau kažką pamurmėję mirusių dvasiom. 

Sustojam. Per veidrodėlį matau, kaip Pablo nueina nusilengvint ant užpakalinio rato. Ant akmens baltai parašyta Cristo Salva (Kristus gelbėja). Šalia trūnyja numuštas šuo.

Paveikslėlis

Privažiuojame prie vandenyno. “Štai čia anksčiau būdavo banginių mėsos fabrikas”, pravažiuojam vaiduoklių gyvenvietę. “Neliko banginių, neliko fabriko – viskas paprasta”. 

“Čia buvo kasyklos miestas. Viską iškasė ir pasibaigė. Smėlis keliauja, jau beveik nesimato namų stogų.” 

Pavieniai mažulyčiai kryželiai pakelėse ir didžiuliai elektros stulpai tęsiasi valandomis. Po penktos pradeda keistis atspalvis – nuo peršviesto bespalvio į rausvai gelsvą.   

Paveikslėlis

 

 

3 istorijos iš Atakamos dykumos: BOLIVIETIŠKA ŽIEMA

Posted in Lietuviškai, Stories and Tales with tags , , , , , , on 2013-06-28 by candycactus

“Ar moki virti?”
“Nu, moku, gal tik su mėsa nelabai žinau ką daryti.”
“Tai pabandyk gal, va čia dėžėse visko yra”.
Beveik archeologinio pasenimo autobuso griaučiai meta mintį, kad ko gero įstrigau čia reikšmingam laiko tarpui.
“Jei ką, galėsi čia pernakvoti,” man šaukia nueidamas pasienietis, lyg skaitydamas mintis.
Bolivijos pavadinimą pirmą sykį gyvenime perskaičiau vaikystėj kažkokioj knygoj iš anų laikų serijos “Drąsiųjų keliai”. Pamenu ne kažką, lyg impresionistiniam paveiksle kokius tai potėpius su džiunglėmis, indėnais, nežinia-kas-bus-toliau ir gal-bus-blogai.
Džiunglių čia nėra, bet užtai “nežinia-kas-bus-toliau” ir “gal-bus-blogai”. Rausvai pilkas plikų kalnų krastovaizdis, plokštuma.
Bandymo tranzuoti iš Čilės į Boliviją per Uyuni pasienio postą dar nepaskelbiau nepavykusiu, bet faktas, kad jau spėjau išvirti pasieniečiams pietus, jie murmėdami, kad vistik man išėjo nevisai, kaip pas juos namuose, juos sušlamštė, o per tą laiką nepravažiavo nė viena mašina, man teisėtai leido sunerimti.

autobuso griauciai
Jie čia atvyksta dviem savaitėm. Toli nuo savo motinų, ir žmonų, ir jų verdamų dieviškų sriubų, net atspariesiems boliviečiams šitas pasienio postas yra gerokai atgrasus. Bet kas, kas galėtų įnešti įvairovės į šitą siaubingą nuobodybę yra vertybė ir verta pastangų.
“Ko nerimsti, sakau gi, mano draugas tikrai arba šiandien arba rytoj čia važiuos, galės tave pavežti, čia gali pernakvoti, mums išvirsi valgyti”.
Skamba viskas kaip iš pasakos su nykštukais, ar meškom.
“O galima tam draugui paskambinti ir tiksliai sužinoti?” – nepasiduodu.
“Čia ryšio tai nėra, bet TEN galima pabandyti. Ten kur sniegas maždaug, ten yra ryšys. Keturiasdešimt minučių pirmyn ir keturesdešimt atgal. Tik neišvažiuok, ar prižadi?” Vėl viskas skamba kai iš pasakos. Ir apvalusis iš dviejų pasieniečių užsimuturiavo kepurę, kapišoną ir iškeliavo į pakalnę.
Likome dviese su viršesniu pasieniečiu. Pradėjo sniguriuoti. Šaltis pradėjo smelktis į kaulus. Laikas – ilgėti.
Atrodo keista galvoti apie sienas, kai viskas aplink tik kalnų plynė, autobuso griaučiai ir nedidukas pasieniečių pastatėlis. Artimiausia gyvenamoji apylinkė Bolivijoje – šimtus kilometrų nuo čia. Nėra ko stebėtis, kad niekas nevažiuoja.
Tikėjausi džipų, kurie veža turistus. Bet jie susimokę, net jei turi vietos, pakeleivių tokių kaip aš neima, kad verslas nežlugtų. Ir taip Uyuni yra prienamas tik tų, kurie su pinigais ir ne be jų. Į Čilės pusę kartas nuo karto pervažiuoja sunkvežimiai su raudonais grėsmingais užrašais ir kaukolių paveikslėliais, suprask sprogstama ir visaip kitaip gyvybei nenaudinga. Veža iškasenas iš gretimų kasyklų.
Pabudau rytę prie San Pedro de Atacama, dykumoj su karščiu kaip ir priklauso Atakamos dykumai Čilės pusėje. Atvykau per valandėlę iki Bolivijos sienos ir visiško lietuviško lapkričio. Apsirengiau visais savo turimais rūbais ir nenusifotografavau, nenorėdama daryti gėdos saviems palikuoniams.
“Teks nakvoti su mumis!”, šaukia tolumoje už kelių valandų iš taško atvirtęs į apvalųjį pasienietį apvalus pasienietis. Kūnas pastebimai išskyrė dozę adrenalino, lyg patvirtindamas racionalią mintį “nu jau ne”. Su pasieniečiais gal dar ir susitvarkyčiau, bet šito šalčio kvadratu naktį niekaip neištversiu.
“Jis atvažiuos rytoj iš ryto!”
“Rytoj iš ryto” Pietų Amerikoje gali reikšti bet kokį neapibrėžtą laiko tarpsnį besitęsiantį nuo keleto dienų iki amžinybės.
Keturios po pietų. Už valandos ims temti. Kasykloje baigiasi darbas, paskutinių sunkvežimių prošvaistė atgalios į Čilę ir dykumą, arba nakvoti su pasieniečiais vidury niekur kalnuose.
“Nu, čia nelegalu, vairuotojai negali imti pakeleivių, nes veža sprogstamas medžiagas, bet galim pabandyti.” Draugu tapęs apvalusis pasienietis sušneka su sunkvežimio vairuotoju ir sutariam, kad mane paleis gerokai prieš Čilės postą, kad bėdų nebūtų su Čilės pareigūnais. Sutariam ir jau leidžiamės apipaišytu kaukolėmis sunkvežimiu vingiuotu keliuku žemyn į dykumą, kurioje šiandien pirmą sykį palijo ir oras kvepia smėliu. Atakamos dykumoje prasidėjo bolivietiška žiema.

Ghosts of Atacama

Posted in English, Stories and Tales, Travel diary with tags , , , , , , , , , on 2012-03-26 by candycactus

“I can’t get no satisfaction” – Mick Jagger and we pass by the ocean. “Used to be a whale meat factory. But there are no whales left anymore, so the factory is closed.” The road winds up, the ocean stays behind and we are surrounded again with nothing but the sand. The colors are vivid in the setting sun, the shadows of the desert lines and crosses on sides of the road makes it almost to a place with life.

“But I try, but I try, but I try, but I try..!” We hum along. Desert is beautiful when you are inside of the truck with Mick Jagger and the sun is setting and playing with a vast nothingness like a canvas for colors.

Potatoes on the side of road. Will make a nice meal. If we find some wood in this ocean of sand. Another 15 km and rests of some wooden boxes. Fire in the desert, rice, potatoes, fierce sun and wind. It is easy to become friends in the desert.

Out of nowhere a car stops. A couple comes out and seems as if they would be playing a scene of sightseeing from some movie. The only absurd thing is that there is nothing to sight see. “Hello!’ They pretend not to hear. There is nobody else in this desert, except us, fire, cooking potatoes and these middle upper class newcomers. “This happens. Company sends spies to see if we are not robbing anything from the load. It would be alright, if they would at least pay us decently.”

Dusk changes it all. Time comes back. It is the end of the second day of our truck ride through Atacama desert. The signs of numbers of kilometers on the highway become almost invisible. Everything merges in one – sand, sky, highway, crosses of the dead along the road. Our bellies are full. The CD is over. Lullaby of the rotating machinery of the motor. Sleepiness. Grey. Crosses disappear in the dark. Beauty of desert is beauty of death.

“Are you afraid?”
“No,” – he responds. My question seems to have woken him up from a state between daydreaming and death. I can see his hands wrapping around the huge steering wheel of the truck a bit more firmly. “Sure, many truck drivers die here. Probably more than anywhere else. The monotony of the desert. But the worst thing though are the ghosts”.

They have spent here more than hundred years. Desert is a difficult terrain also for the dead. There are neither objects nor subjects to put your soul to rest. No trees, no shacks, no dogs, no snakes, no lizards, no stones. Constant wind. Sand. The smell of blood is long gone. Bolivians were fighting for their port. Their only water door. Peru – for their legacy of the Incas? Chile – for the new gold, the saltpeter.

They come when truck drivers are asleep. Bang on the window. You look out and see a ragged man, silent, just raising the remaining part of the arm. The blood is still streaming. You lay down again and drift into the sleep after many hours of driving. And then you hear the weeping. It is close to your ear. You roll on the other side and put the pillow on top. But it comes from underneath again. The weeping gets stronger and stronger, the despair and misery is all over your truck bed and creeps through heels into every part of your every cell.

“Therefore we never sleep alone and gather in some places in the desert. Before we go to sleep we talk to them: please, I am very tired, could you let me sleep tonight? And they are reasonable. Then they leave you alone”.