Archive for Chile

3 istorijos iš Atakamos dykumos: DYKUMOS GROŽIS

Posted in Lietuviškai, Stories and Tales with tags , , , , on 2013-07-02 by candycactus

Kiekvieną sykį, kai sėdžiu sunkvežimyje jaučiuosi lyg liuksusiniame kino teatre su didžiuliu ekranu, ir su užuojauta akimis palydžiu turistus, vežamus bandomis džipais, kurie per kuprines gali matyti tik šiek tiek daugiau nei savo kelius. 

Panašu, kad Pietų Amerikoje suveikė hedonizmo saugiklis ir išmainiau aistrą keliauti dviračiu į tranzavimą sunkvežimiais. Iš reikšmingos sunkvežimio aukštumos pravažiuodama tūlą dviratininką, minantį per, tarkim, Čilės naujai tiesiamą tūkstantmylę dulkėtą magistralę, lyg pamiršus savo bilenkiek numintų tūkstančių kilometrų, su minkštu gailesčiu palydėdavau pastangas kovoti su modernybės pasiekimais – tiesiamu asfaltu ir begales mašinų. Ne, Pietų Amerikoje man nepatiktų minti dviračio. 

Paveikslėlis

Su vienais važiuoji kelias valandas, su kitais – dienas. Kelias dienas ir kelis tūkstančius kilometrų važiavome su Pablo. “I can’t get no satisfaction” dainuojam besiridenančių akmenų hitą ir staiga užtinkame, kad vidury atšiauriausios pasaulyje Atakamos dykumos, kur sunkvežimininkai žūna užliūliuoti mirtinos monotonijos, aptinkame vidury kelio bulvių. Pablo trenkia ant stabdžių ir niūniuodami susirenkame solidų maišą gėrio. PaveikslėlisSunkvežimininkams Čilėje moka nedaug. Belieka surasti kokių pagalių lauželiui. Bet viskas dykumoj ne taip paprasta. Pakelėse aibė kryželių žuvusiems, bet net ir mes su visu kriminaliniu potencialu jų juk nedegintume.

Pagaliau randame krūvelę šiukšlių – padanga, kažkokia kėdė. Puiki virtuvė. Šiek tiek dūmyja lakas ir guma. Bet ką čia, tokia dozė kancerogeninių medžiagų lyginant su Atakamos kasyklininkų sukvėpuotomis dulkėmis. Jei ne kas antras, tai kas pirmas gavo vėžį, tik niekas apie tai garsiai nekalba, o kosulys toli nesigirdi. 

Keistai atrodo ugnis dykumoje vidury dienos ir vidury padangos. Keistai karščio bangose atrodo mano bendražygė Liviana, iškeliavus ieškoti kur nusilengvinti. Toli nuėjo labai. Dykumos grožis maždaug toks kaip ir mirties. 

Paveikslėlis

Paveikslėlis

 

Paveikslėlis

Sustoja lengvoji mašina. Aplinkui nieko nėra, mūsų lauželis kepinančiame dykumos karštyje ir dykuma. Daugiau mašinų irgi nėra. Išlipa vyresnio amžiaus pora, nesisveikina, bet nusifotografuoja. “Seka, ką darom”. Transporto kompanija seka sunkvežimių vairuotojus ne tik iš satelitų, kurie sunčia į monitorius kiekvieną sustojimą nusilengvinti, bet ir tokiu būdu.

Pablo sau leidžia pasidaryti sportą iš profesijos. Tarkim, važiuoti galima tik tam tikru greičiu, kas Pablo reiškia, kad kelionė bereikalingai išsitempia. Pajungia dalykus ir laidukus taip, kad kelionės greičio įrašo diskas įsirašinėja nustatytu leidžiamu greičiu, o jis važiuoja greičiau. Paklaida matosi tik monitoriuose, kad jis zvimbia greičiau nei užprogramuota linija. Kartais tai turi pasėkmių, kartais ne, čia jau rusiška ruletė. Taip Pablo bent jau neužminga už vairo.   

Temsta. Liviana miega ant vairuotojo gulto. Mane ima siaubingas snaudulys, bet jaučiu pareigą šnekučiuotis su Pablo, kuris vienas iš tų, kur jau nebeturi ką prarasti. Važiuoti tokius atstumus Atakamos dykumoj reikia turėti šiek tiek savižudžio pašaukimo. O jis jo turi. Gyventi normalų gyvenimą, turėti vaikų, žmoną, meilužę, yra faktiškai neįmanoma. Jis turėjo visas tris, bet dėl šito darbo prarado. 

“Ar tave kada buvo apiplėšę?”, klausiu. 

“Ne, tik sielą bandė.” 

Atakamos dykuma – atšiauriausia pasaulyje, niekas čia negyvena, tik dvasios tų, kur žuvo per Ramiojo Vandenyno karą. O joms čia tikrai ne lengviau, nei gyviesiems. Kartais miegi, sako, ir pabundi, nes kraujuota ranka daužo į langą. Kraujas jiems bėga ir iš burnos, sudžiūvusios rankos prašo, kad pavežtum. 

Sunkvežimių vairuotojai Atakamos dykumoj susirenka nakvoti kartu ir eina miegoti paaukoję ar bent jau kažką pamurmėję mirusių dvasiom. 

Sustojam. Per veidrodėlį matau, kaip Pablo nueina nusilengvint ant užpakalinio rato. Ant akmens baltai parašyta Cristo Salva (Kristus gelbėja). Šalia trūnyja numuštas šuo.

Paveikslėlis

Privažiuojame prie vandenyno. “Štai čia anksčiau būdavo banginių mėsos fabrikas”, pravažiuojam vaiduoklių gyvenvietę. “Neliko banginių, neliko fabriko – viskas paprasta”. 

“Čia buvo kasyklos miestas. Viską iškasė ir pasibaigė. Smėlis keliauja, jau beveik nesimato namų stogų.” 

Pavieniai mažulyčiai kryželiai pakelėse ir didžiuliai elektros stulpai tęsiasi valandomis. Po penktos pradeda keistis atspalvis – nuo peršviesto bespalvio į rausvai gelsvą.   

Paveikslėlis

 

 

Advertisements

3 istorijos iš Atakamos dykumos: BOLIVIETIŠKA ŽIEMA

Posted in Lietuviškai, Stories and Tales with tags , , , , , , on 2013-06-28 by candycactus

“Ar moki virti?”
“Nu, moku, gal tik su mėsa nelabai žinau ką daryti.”
“Tai pabandyk gal, va čia dėžėse visko yra”.
Beveik archeologinio pasenimo autobuso griaučiai meta mintį, kad ko gero įstrigau čia reikšmingam laiko tarpui.
“Jei ką, galėsi čia pernakvoti,” man šaukia nueidamas pasienietis, lyg skaitydamas mintis.
Bolivijos pavadinimą pirmą sykį gyvenime perskaičiau vaikystėj kažkokioj knygoj iš anų laikų serijos “Drąsiųjų keliai”. Pamenu ne kažką, lyg impresionistiniam paveiksle kokius tai potėpius su džiunglėmis, indėnais, nežinia-kas-bus-toliau ir gal-bus-blogai.
Džiunglių čia nėra, bet užtai “nežinia-kas-bus-toliau” ir “gal-bus-blogai”. Rausvai pilkas plikų kalnų krastovaizdis, plokštuma.
Bandymo tranzuoti iš Čilės į Boliviją per Uyuni pasienio postą dar nepaskelbiau nepavykusiu, bet faktas, kad jau spėjau išvirti pasieniečiams pietus, jie murmėdami, kad vistik man išėjo nevisai, kaip pas juos namuose, juos sušlamštė, o per tą laiką nepravažiavo nė viena mašina, man teisėtai leido sunerimti.

autobuso griauciai
Jie čia atvyksta dviem savaitėm. Toli nuo savo motinų, ir žmonų, ir jų verdamų dieviškų sriubų, net atspariesiems boliviečiams šitas pasienio postas yra gerokai atgrasus. Bet kas, kas galėtų įnešti įvairovės į šitą siaubingą nuobodybę yra vertybė ir verta pastangų.
“Ko nerimsti, sakau gi, mano draugas tikrai arba šiandien arba rytoj čia važiuos, galės tave pavežti, čia gali pernakvoti, mums išvirsi valgyti”.
Skamba viskas kaip iš pasakos su nykštukais, ar meškom.
“O galima tam draugui paskambinti ir tiksliai sužinoti?” – nepasiduodu.
“Čia ryšio tai nėra, bet TEN galima pabandyti. Ten kur sniegas maždaug, ten yra ryšys. Keturiasdešimt minučių pirmyn ir keturesdešimt atgal. Tik neišvažiuok, ar prižadi?” Vėl viskas skamba kai iš pasakos. Ir apvalusis iš dviejų pasieniečių užsimuturiavo kepurę, kapišoną ir iškeliavo į pakalnę.
Likome dviese su viršesniu pasieniečiu. Pradėjo sniguriuoti. Šaltis pradėjo smelktis į kaulus. Laikas – ilgėti.
Atrodo keista galvoti apie sienas, kai viskas aplink tik kalnų plynė, autobuso griaučiai ir nedidukas pasieniečių pastatėlis. Artimiausia gyvenamoji apylinkė Bolivijoje – šimtus kilometrų nuo čia. Nėra ko stebėtis, kad niekas nevažiuoja.
Tikėjausi džipų, kurie veža turistus. Bet jie susimokę, net jei turi vietos, pakeleivių tokių kaip aš neima, kad verslas nežlugtų. Ir taip Uyuni yra prienamas tik tų, kurie su pinigais ir ne be jų. Į Čilės pusę kartas nuo karto pervažiuoja sunkvežimiai su raudonais grėsmingais užrašais ir kaukolių paveikslėliais, suprask sprogstama ir visaip kitaip gyvybei nenaudinga. Veža iškasenas iš gretimų kasyklų.
Pabudau rytę prie San Pedro de Atacama, dykumoj su karščiu kaip ir priklauso Atakamos dykumai Čilės pusėje. Atvykau per valandėlę iki Bolivijos sienos ir visiško lietuviško lapkričio. Apsirengiau visais savo turimais rūbais ir nenusifotografavau, nenorėdama daryti gėdos saviems palikuoniams.
“Teks nakvoti su mumis!”, šaukia tolumoje už kelių valandų iš taško atvirtęs į apvalųjį pasienietį apvalus pasienietis. Kūnas pastebimai išskyrė dozę adrenalino, lyg patvirtindamas racionalią mintį “nu jau ne”. Su pasieniečiais gal dar ir susitvarkyčiau, bet šito šalčio kvadratu naktį niekaip neištversiu.
“Jis atvažiuos rytoj iš ryto!”
“Rytoj iš ryto” Pietų Amerikoje gali reikšti bet kokį neapibrėžtą laiko tarpsnį besitęsiantį nuo keleto dienų iki amžinybės.
Keturios po pietų. Už valandos ims temti. Kasykloje baigiasi darbas, paskutinių sunkvežimių prošvaistė atgalios į Čilę ir dykumą, arba nakvoti su pasieniečiais vidury niekur kalnuose.
“Nu, čia nelegalu, vairuotojai negali imti pakeleivių, nes veža sprogstamas medžiagas, bet galim pabandyti.” Draugu tapęs apvalusis pasienietis sušneka su sunkvežimio vairuotoju ir sutariam, kad mane paleis gerokai prieš Čilės postą, kad bėdų nebūtų su Čilės pareigūnais. Sutariam ir jau leidžiamės apipaišytu kaukolėmis sunkvežimiu vingiuotu keliuku žemyn į dykumą, kurioje šiandien pirmą sykį palijo ir oras kvepia smėliu. Atakamos dykumoje prasidėjo bolivietiška žiema.

Not Finding Jodorowsky in Tocopilla

Posted in English, Stories and Tales, Travel diary with tags , , , , , , on 2012-03-27 by candycactus

We arrived there at night. Too dark to figure out the lay of things. “Any idea where we could pitch up a tent?”

The guy who brought us there was a professional in layouts – he was measuring geological factors for mines. On the way he showed us one beautiful tiny bay on the ocean, he was working there for a while measuring. All is fine and suitable, so soon there will be another port for the mine stuff. He lit a cigarette, Liviana went to pee and I looked up at the moon and if not the social situation requiring to be polite and respectful, I would have hauled at it like a wild dog, that I certainly was in one of my past lives. As if covering up my sadness, I arrange my scarf around myself. And then let myself being hypnotized by the red light of the cigarette in almost complete darkness accompanied by the sound of quite waves of the ocean – now I just observe silently my sadness from the far distance. “Look at this naive never grown up, why is she suffering for all this shit? This will not change anything anyway. And in the end, in its smallest particles, what is the difference between a tree and an asphalt road, milk and cyanide, whale and not whale, pristine bay and exploited bay?”. My observer has a point.

“There is a small artificial beach, you might want to camp there for the night”, he tells us. We approach a dark landscape of concrete illuminated by cold energy saving lights. Few youngsters drinking beer. We thank politely for the ride, look at each other and without words we know what we think – it is one of the most unsuitable places to spend the night. So, we depart and walk into the night.

We are both experienced travelers and we both don’t do things like that – to look for a place to camp in the outskirts of the city that we have no idea about and this in the middle of the night. But here we are. Chile is almost surreal in its size and form, it is incredibly long, so risks like these seem to be a price to cross it in certain time – Liviana is in a hurry to reach Rio before carnaval.

From the spots of the landscape illuminated by street lights I try to figure out what is this place like. I can feel the frustration coming up, like a dog trying to figure out things with a nose sprayed with detergent. It’s simply impossible to understand this place. Like so many parts in Chile if feels somewhat claustrophobic – locked in between mountains of some sort on one side and the ocean on the other, plus a highway between of the two. We agree to go on the safer side of things and walk up to the highway police cabin on the side of the road. “Sure,” – in Chile people seem to be always ‘buena onda’ and we can camp next to their cabin on the slope.

Liviana arranges her tent in the few flat square meters of the slope. Since recently I just use a piece of tent cloth to cover myself and sleep under the bare sky. But here it feels strange. I lie down and realize that there is no way for me to sleep here. Like a dog I walk with my headlamp around the what one should probably call beach, since it is next to the ocean, trying to figure out where else I could sleep. The earth has a strange texture everywhere, I cannot figure out what is wrong with it, what is it with this landscape, so strange. Finally I find two square meters that seem to be alright. I lay down and realize the huge electric lines above myself. No way, I cannot sleep here neither. It is not difficult to develop an obsessive compulsive disorder in this over civilized world, were you can hardly find an ‘untouched’ place by the progress, I think to myself. In the end I come back to the cabin. There is an awful smell of the canalization, but I cover my eyes, plug my ears and mobilize all my mental resources to reestablish equanimity and fall asleep.

Once in a while I can hear carabineros talking about us, cars passing by and stopping at the post. Until the point that I definitely wake up. It is still dark, I am still very tired but all at a sudden I feel the irresistable urge to leave this place. So I pack almost like mad, mumble something to Liviana that I am going, and set off.

While I walk, the dawn slowly reveals the truth around me. It looks as if some higher power would take all ingredients of the natural landscape with a tiny old colonialist town, shake them all together, put in a blender and pour back on this spot of the planet. It is difficult the only way I can describe the reason of the ugliness – all natural connections between things seem to have gone lost. I walk in this early morning and feels almost like a strange dream – I am still the only living being in this landscape. An accumulation of small shacks, garages or people live there? Small child pants. I walk along the road squeezed in between some rocks. At some point it becomes impassable and obvious that pedestrian has been forgotten in the planning of this bit. Old church, the trash around it witnesses that it has been very long time it was used for the last time. A wall with a painting saying “stop contamination”. Curve and all at a sudden there are people. It is all busy. Factory? Early morning, tired faces, no smiles, scarce joy. I probably have not seen any less human urban landscape. Enter the town. Coca-cola advertisement on every door. I ask for a coffee. Get one in a Nescafe cup. People seem to be very serious here. The old building witness of some already incomprehensible joy and ease in the past- there must have been children eating ice cream on Sundays, there must have been smell of fish coming from the kitchen windows in some days of glory of this town.

I hitchhike away from this strange place that invokes just sadness and endless melancholy in me. The driver – as so often in Chile – a kindest person. Tells me that the factory is a plant producing energy for all the mines around here in the desert. There is so much money that comes around from this business of mines, but none of that is being invested or comes back to the place where it all comes from. This city could be one of the wealthiest, but the logic of exploitation makes it to one of poorest, ugliest and the most lead contaminated towns in Chile.

We pass by a dead city in the middle of the desert, Maria Elena. The mountains of sand remaining from the mining seem like arms of the monster embracing the empty dead settlement. Miners cities are more impermanent as any other ones.

After crossing several hundreds of kilometers of this most inhospitable and most exploited desert I landed in an oasis – a farm surrounded by green, new age-ish folks, fireplace, music, as if all around would be just a bad dream. In the bathroom an excellent collection of books. I pick up one of Alejandro Jodorowsky “The Way of Tarot”. I am not into tarot, but his “Psychomagic” was accompanying and inspiring me for quite a while last years, so as the personality of Alejandro himself. I was curious to read the introduction, in which he speaks about his childhood. And there I read – Alejandro Jodorowsky was born 17th of February, 1929 in Tocopilla. Somehow blown away by the synchronicity of things I almost could not believe my eyes, how strange. But well, as they say – most beautiful lotus flowers grow in a worst mud, don’t they?

Tocopilla certainly was not like this as it is now. They are all pretty much gone now from Tocopilla –  firemen, ice cream, Sundays, poetry, a Lithuanian Jewish neighbor and Jodorowsky himself. All ingredients have passed through the blender of the mining industry and dictatorship. Some have been chopped into pieces, some thrown out completely.

I guess that is alright. Just contemplating permanent impermanence. And after all, if you chop the reality in its smallest particles – what is the difference between the lead in the air and ice cream in your mouth?

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

(p.s. Found out that maestro Jodorowsky is about to make a film about this town. More: http://www.ladanza.cl/en. Here are some pictures of Tocopilla back then: http://www.ladanza.cl/en/gallery)

Ghosts of Atacama

Posted in English, Stories and Tales, Travel diary with tags , , , , , , , , , on 2012-03-26 by candycactus

“I can’t get no satisfaction” – Mick Jagger and we pass by the ocean. “Used to be a whale meat factory. But there are no whales left anymore, so the factory is closed.” The road winds up, the ocean stays behind and we are surrounded again with nothing but the sand. The colors are vivid in the setting sun, the shadows of the desert lines and crosses on sides of the road makes it almost to a place with life.

“But I try, but I try, but I try, but I try..!” We hum along. Desert is beautiful when you are inside of the truck with Mick Jagger and the sun is setting and playing with a vast nothingness like a canvas for colors.

Potatoes on the side of road. Will make a nice meal. If we find some wood in this ocean of sand. Another 15 km and rests of some wooden boxes. Fire in the desert, rice, potatoes, fierce sun and wind. It is easy to become friends in the desert.

Out of nowhere a car stops. A couple comes out and seems as if they would be playing a scene of sightseeing from some movie. The only absurd thing is that there is nothing to sight see. “Hello!’ They pretend not to hear. There is nobody else in this desert, except us, fire, cooking potatoes and these middle upper class newcomers. “This happens. Company sends spies to see if we are not robbing anything from the load. It would be alright, if they would at least pay us decently.”

Dusk changes it all. Time comes back. It is the end of the second day of our truck ride through Atacama desert. The signs of numbers of kilometers on the highway become almost invisible. Everything merges in one – sand, sky, highway, crosses of the dead along the road. Our bellies are full. The CD is over. Lullaby of the rotating machinery of the motor. Sleepiness. Grey. Crosses disappear in the dark. Beauty of desert is beauty of death.

“Are you afraid?”
“No,” – he responds. My question seems to have woken him up from a state between daydreaming and death. I can see his hands wrapping around the huge steering wheel of the truck a bit more firmly. “Sure, many truck drivers die here. Probably more than anywhere else. The monotony of the desert. But the worst thing though are the ghosts”.

They have spent here more than hundred years. Desert is a difficult terrain also for the dead. There are neither objects nor subjects to put your soul to rest. No trees, no shacks, no dogs, no snakes, no lizards, no stones. Constant wind. Sand. The smell of blood is long gone. Bolivians were fighting for their port. Their only water door. Peru – for their legacy of the Incas? Chile – for the new gold, the saltpeter.

They come when truck drivers are asleep. Bang on the window. You look out and see a ragged man, silent, just raising the remaining part of the arm. The blood is still streaming. You lay down again and drift into the sleep after many hours of driving. And then you hear the weeping. It is close to your ear. You roll on the other side and put the pillow on top. But it comes from underneath again. The weeping gets stronger and stronger, the despair and misery is all over your truck bed and creeps through heels into every part of your every cell.

“Therefore we never sleep alone and gather in some places in the desert. Before we go to sleep we talk to them: please, I am very tired, could you let me sleep tonight? And they are reasonable. Then they leave you alone”.