BYČ

Sėdћiu jau kelios valandos medћių paunksmėj prie Doiran eћero. Kitoj pusėj jau Graikija. Љiom dienom – karљčiausios dienos, ir čia – karљčiausia vieta visoj Makedonijoj. Nusprendћiau niekur nevaћiuot, judint tik pirљtus ir raљyt. Vieta vadinas Aleks Byč. Stebiu vaiką, kuris po duљu љalia eћero visaip smaginas. Tai љokinėja, tai visokius alia MTV triukus iљdarinėja. Blyn, jei turėčiau čia savo fotkinę kamerą, galėčiau nufilmuoti ir būtų nerealus 1 minutės filmukas Pravdos filmukų festivaliui. Bet tai čia gi ne naujiena, kad mianas љiais laikais – ne tiek gabumų, kiek galimybių reikalas.

Љitas pliaћas man dabar jau atrodo normalus dalykas. Jau nebeatrodo keista, kad maљinos sustatytos tuose suskaičiuotuose љeљėliuose, o ћmonės kaip krevetės gruzdinasi plikoj saulėj, tai viens, tai kits pasivėdindamas kokia vėduokle, kad vistik nebūtų taip karљta. Taip, љokas jau pergyventas seniai. Iљ vaikystės failų randu jūrą prie mistiљkų mistiљkiausių dalykų – bėgi, bėgi, bėgi mediniu takeliu iki kopos virљūnės ir tada jau vėjas pasigauna beћadį begarsį љūksnį JŪRA… Su tokiu jūros portretu vaћiavau tuosyk ir savo pirmojon kelionen į vakarietiљką pajūrį. Oficialus pavadinimas – povestuvinė kelionė į Graikiją. Vaћiavom apie Velykas, nes vasarą vis laiko nebūdavo. Graikija man vis atrodė karљta љalis. Neapsiėmiau megztinio. Љaltam vėjy stebėjau ruћavų ir ћydrų maiљelių plėvesavimą pajūry, kur gal tik kokia viena vokietė turistė iki paraudonavomo saulinėjosi. Tada pirmą sykį iљmokau kombinuot sąvoką “jūra” su plastmase, ledais, garsiakalbiais, margays skėčiais, spalvotais kamuoliais, skraidančiais blizgiais ledų popierėliais. Verkiau, nes norėjosi vemti, kaip kad hormonai keičiasi, taip skausmingai keitęsi man jūros sąvoka.

Iљmokau dћiaugtis civilizacija, jau kelintą alų lenkiu ir raљau ne smėly, o ant stalo. Tas pats kompaktas sukasi jau kelintą kartą. Jie bando radiją. Bet pagauna tik graikiљką. Siena uћ kilometro. Ore gali jaust trumpus sujungimus, pajūrio kavinės lankytojai ima nekantriai muistytis. Taip, makedoniečiai negali vaћiuoti į Graikiją, kaip aљin laisvai. Be vizų tuoj jie iљvis niekur negalės vaћiuot, kai Bulgarija ir Rumunija įstos į iљsvajotą Europos Sąjungą. Graikai bijo didћiosios Makedonijos, iљsidalino ją trim aљtuntais, taip kaip ir Lietuvą tada prisiskyrė soviėtai sau. Dabar čia gyvena 2 mln gyventojų. Graikai nepripaћįsta jų vardo, ta C raidė jiems trukdo. Todėl vadinas jie F.R.O.Y. – Former Republic of Yougoslavia – of Macedonia. Sienos pasikeitė, bet makedoniečiai kaip gyveno, taip ir gyvena ir Bulgarijoj, ir Albanijoj, ir Graikijoj. Bet jei sutiktum kurią Graikijoj, neћinotum, nes atsakytų graikiљkai. Uћ kalbėjimą makedoniљkai gręsia rimtos baudos, kaliūzė. Nors jau kas kas, bet makedoniečiai man rodos paskutiniai, kurie pavojingai pūstų krūtinę dėl savo makedoniљkumo.

Kantriai priima chebra graikiљkas iљkadas. Doiran eћero pusė – Graikijoj. Makedoniečiai, kurie negali vaћiuoti prie vidurћemio jūros poilsiauja čia, kalnuos ir prie Ohrid eћero. Graikai tuo tarpu be skrupulų laistė savo darћus, kad eћeras visiљkai nuslūgo. Makedoniečiai iљsisprendė – pastatė vandentiekį, kad vanduo atkeliautų čia iљ kalnų. O iљ čia – ant darћų kitam krante. Uћtai dabar vandens nestinga.

Piatnica ir Four Tet Rounds bet kuriuo atveju geriau skamba čia nei sirtakis. Taigi, DJ Alijoљius tęsia savo DJ karjerą prie Doiran eћero – Aleks Byč.

Advertisements

Grietinėlė

Mano Makedonijos ћemėlapis apsiriboja aiљkiom spalvom, nesismulkina pustoniais, vaizduojančiais kokius nors kalnus, ar daubas. Tenka tai patirti savo kailiu. O љį syk net nereikia ypatingo jautrumo – leidies nuo kalnų ir temperatūra kyla su kiekvienais nusileistais keliais љimtais metrų lyg į toasterį – 27, 28, 29, 30, 31, 32, 34, galiausiai kol privaћiuoju Strumicą mano puikusis barometras rodo jau visus 37 laipsnius. Ech, љioks toks iљvarymas iљ pragaro jaučias, bet negi nepasidarysim ir iљ pragaro dorybės?

Susirandu internetinę kavinę. Pakeliui barai, bariūkљčiai, jaunimo kultūra bujoja tolko tak, vyrukai suћeliuotais plaukais, Hawai kelnėm, beveik kaip mano saulės akiniais, mergos irgi ne ką blogiau iљsičiustę. Gal geras ћenklas? Vėliau suћinau, kad į Stumicą plūsta jaunimėlis ir iљ kitų miestų. Mat chebra Anglijose ir Italijose pauћdarbiavę prisiћiūrėjo barų ir grįћę savo atidarė.

Kol susitvarkau su emailais, sutemsta. E, spąstai, nespėjau iљvaћiuot iљ miesto. Ћinau, kad neatsakinga, bet lyg ir ramina, kad vis girdћiu, kad Makedonija saugi. Gal parke kokiam tada galima iљdrįst?

Klaidћioju patamsy, kol kaћkoks vyrukas skėsčioja rankom, lyg klausdamas, ką aљ čia darau. Prisipaћįstu kaip į kelnes pridaręs vaikas, kad nesusiradau nakvynės, ei, einam pas mum kavos, viskas angliљkai. Apsiraminu, kad galiu bent jau pasitarnauti kaip anglų kalbos treinerė. Bet kai iљ vonios iљlenda jo ћmona ir pradeda kalbėt, mano dћiaugsmas љiek tiek iљblėsta, nes suprantu, kad greit nesustos. Ir iљties, jos vyrui ir man љansų prasiћiot nėr. Va va, taip turėtų būt ћmonėm su manim, galvoju. Ji pasakoja, ką pasakė sena graikę, kurią ji Anglijoj priћiūrėjo, ir dar kokius 28 panaљios reikљmės dalykus. Ji mokytoja. Ne ne, mokykla yra rimtai dalykas prieљ vaikų teises. Ar jų kas klausia, ar jie nori tokios mokytojos? Erdvus butas, pagal apstatymą galvočiau, kad jie kokia 30 metų vyresni, bet mes bendraamћiai. Ћemėlapio neneљk, sako man jie, viską galima paћiūrėt autorutery, tada kaћkiek susiparina, kad Makedonijos kai kurių dalių trūksta. Uћtai čia pirmą sykį pamatau jį. Klausiu, kieno čia portretas, galvoju, gal jų koks senelis generolas buvęs. Tito, iљdidћiai atsako ji. Ir ji ne viena čia, kuri jaučia sentimentus aniem laikam.

Sako, kad turėčiau vaћiuot į Makedonijos vakarus, kad pamatyčiau, kaip turtingi makedoniečiai gyvena. Nespėjau pabaigt pasakyt, kad man kaip tik įdomu, kaur maћiau bapkių. Ji jau pasakoja, kad ryt veљ vaiką į ligoninę, nes kosėja, ir juos ten aptarnauja be eilės ir mandagiau negu kitus, nes jos mama dirba sesele tenais. Man pradeda trūkt oro, klausiu, kur galėtau pastatyt palapinę, ir jaučiu, kad gresia miegojimas viduj, ir prieљ supanikuojant viduj ji pasiūlo miegot balkone. Pamatau seną tarybinę raskladuљkę ir vos nemirљtu iљ laimės, kad vėl galiu būt lauke.

Kitą rytą iљlekiu vos saulei patekėjus. Jaučiu racionalų dėkingumą su skrandћio jausmu lyg būčiau veganė privalgius riebios grietinėlės.

 

Upė

Lūћtu, kaip noriu kavos. Rybnik. Uћeinu. Gaunu espresso dopo. Bapkių ir vėl iљ manęs neima. Vaћiuoju pasikrovus. Įdienojus sustoju prie upės љeљėly pasidaryt valgyt, susitvarkyt dvyrką. Ateina berniukas, tyliai stebi, kaip valau grandinę. Jam nusiљypsau ir dћiaugiuos, kad su vaikais galima natūraliai bendraut. Uћtenka љypsenos ir mum visai nereik љnekėtis. Jis vis nueina ir vėl grįћta, kaip koks besiganantis avinėlis. Įmerkia galvą į upės vandėnį ir nusipurto kaip љuniukas. Darausi ryћių pomidorų sriubą. Oj, gerai kvepia. Galvoju, va, galėsiu pasiūlyt. Avinėlis grįћta su kompanija. Ji – rundina, bet jauna, ciza, dukra uћ parankės. Taip dalykiљkai, tarp cigaretės įkvepių , sako ji man, ћėk, kai baigsi, susipakuoj ir atvaryk pas mum kavos. Dar pagalvoju apie savo įћadą neatsisakyt, kai ћmonės siūlo, ir tiesiog juokas ima, kad viskas kaip kokio filmo scenarijus. Ne, neatsisakysiu. Siūlau jiem sriubos. Paragauja ir nueina, sako tu ateik pas mus. Po jų ateina oћkų banda, apčiulpia mano taљių segtukus ir nubidzena toliau kalnų upės pakrante.

Apčiulptas taљes perneљu per upę, persiveћu dvyrką. Upių kitoj pusėj yr kitas pasaulis. Įbrendu į љitą. Skalbinių per medћius nesimatė. Kavos kvapas. Uћgniauћia kvapą. Koks namas..! Jaučiu lyg Ignė mistiљkai stovėtų ir jai sakyčiau, ћėk, čia gi kaip mūsų statytas tūlikas, tik didesnis ir gėlėm neapkaiљytas. Nes buvo toks epizodas Spirakiuose, kad senas tūlikas visai sukriuљo ir statėm iљ lentų naują. Kaimynai juokės iљ mūsų tualetinės nerimties, juk reikia taip ir anaip, kaip čia dabar jūs. O mes va taip ir taip, su laneliais ir papuoљimais tik be vienos sienos, nes lentų ir uћtaiso pritrūko, bet uћgrūdintiem uћpakaliam jokie Daukniūnų vėjai nebaisūs. O čia va rimtų rimčiausiai toks namas stovi. Uћeik, sako. Ant pagalių sukonstruotos palangės bulgariљkų ћirnelių GLOBUS skarbonkė, joj koks tai augalas. Љitas yr “lupo” ir vėdina burną, iљ to suprantu, kad čili pipiras. Iљ љlangos bėga vanduo kiema iљtisai. Sako, čia prie љaltinio prijungta. Viduj karљta. Tik ką kepė duoną, dukra keturiolikinė duoną minkė, su pasididiћiavimu puse lūpos sako jin, bo kita pusė laiko cizą, bet akim vienareikљmiљkai paћiūri, kad pasidaro aiљku, kad meilės čia netrūksta. Ir laimės atrodo irgi ne, nors pagal daiktus sprendћiant galėtum sakyti – ћostkas skurdas. Visiљkas minimalizmas. Čia va mūsų lovos, o čia va darbinykai miega. Kokie darbinykai? Pasirodo medkirčiai. Su aљtuoniais arkliais partempia rastus iљ tokių vietų, kur jokios maљinos nepravaћiuotų. Einam į tvartą ir jau vardina jinai man su pasididћiavimu visų arklų ir oћkų vardus, o čia ћek parљiukai, љitie tai nerealūs draugai, drugari, sako ji rodydama į beћaidћiančius љunį ir katę. Sako, kai čia nebebus darbo mes susipakuosim viskč ir kelsimės į kitą vietą. Jie matyt patys neћino, kad jie klajokliai.

Man ji patinka – grynai tokia piratų motina. Naivumo nerasta. Nors ji tik metais vyresnė uћ mane, jaučiuos tokia maliukė, bandau lyg ir pasitempt ir dar kvailiau pasijaučiu, kaip anais laikais, kai trūlike vaћiuodama bandydavau elgtis ir atrodyt kaip suaugus, o man buvo 8. Vaћiuodavau į muzikos mokyklą ir nors ћiauriai juokingai skambėdavo balsas “sekanti stotelė kalnų parkas”, rimtų rimčiausiai įsijausdavau į bilietų kompastiravimo ћaidimą. Ne, ne, neiљeina man nuslėpt susiћavėjimo ir klausinėju jų lauћytai makedoniљkai. Ћiemą uћdengiam grindis, o rugsėjo gale būna didelis skalbimas. Noriu sūrio? Kas per klausimas, o kaip skylės atsiranda? Ji pasiћiūri per langą, aљ paskui ją. Jie grįћta. Aљtuoni arkliai. Ir darbinykai.

Љiandien љventė sako jos vyras, nupirkau maљiną. Jin aiљkiai dėl to nėra laimingiausia, bet lyg iљ meilės leidћia tokį promachą vyrui. Rakija pilas iљ plastmasinio alaus butels, virљ stalo neoninė lempa – Vančo , lyg koks sąmokslininkas merkia akį ir iљkėlęs pirљtą sako, akumuliatorius. Elektros čia gi nėra, taip kaip ir anoj fermoj Rumunijoj, kur kaip Mongolijoj kokioj buvo ir susinepatoginau, kai norėjau pakrauti fotikč ir supratau, kad elektros tai gi nėr. Vienas svečias priveћė per visą upę maљiną, kad muzikos būtų. Klausiu, o tai kaip su tikrom dainom? Nu gerai. Prieљais sėdi rabotnykas or graћiausiu girdėtu balsu traukia. Jis kaip koks sumaћintas milћinas – ћili plaukai, ћydros akys, milћino nosis, dantys balti su su neaiљkumais. Įsimyliu aљ jį iљkart. Blyn, tik Marianos tėvas neatlaiko, kad jo pavaldinys valdo sceną ir bando perbliat ant virљaus. Ech, asilas, ir nėr kaip uћčiaupt., tai tik bandau nuobiras nugirdėt. Dar љmėkљteli mintis, kad gi reikia įraљinėt, bet jau ne, viską sugadintų ir tada jau grauћčiaus iki mirties, kad nuћudћiau momentą. Ir slapta pradedu dћiaugtis, kad man tą fotiką nudћiovė. Vistiek nieks nieko nesuprastų, kas ten uћ tų pixelių.

Mariana pasiveda mane į љalį ir stropiai viską iљaiљkina apie kitą darbinyką, jaunesnįjį. Darbљtus, ramus, turi bapkių. Tik ћmonos neturi. Susirūpinau, kaip čia dabar ћmogui padėt. Razbieraљ? Tipo, supranti? A, nu ir tik tada suprantu, kad čia pirљlybos vyksta. Audrius paraљė ћinutę, kad likčiau Makedonijoj. Tai liuosiai galėčiau, va per dieną jau antras vedybų pasiūlymas. Nu, bent jau lieku pas juos nakvoti.

Padarė man sūrį su paprika. Viskas taip kasdieniљkai vyksta. Lyg ryt grįћčiau. Perbrendu per upę. Neatsisuku, nes kaћkokios sakmės apie Euridikės ir Orfėjus galvoj sklando. Gal jie man pasirodys kitokie iљ kito upės kranto? O gal iљnyks visai? Nuo kelio iљdrįstu paћiūrėt. Yra. Tokie patys. Mano raudona veliava su baltais ћirniais plėvesuoja į mane. Vejas palankus.