Archive for world bike trip

Condition “Woman”

Posted in Photo, Stories and Tales, Travel diary, World Bike Trip with tags , , on 2010-04-06 by candycactus

Here is a collection of photos of women from various places and situations:

Tomb

toliau

Posted in Lietuviškai, Middle East, Stories and Tales, Travel diary, World Bike Trip with tags , , on 2007-02-21 by candycactus

siena. sako, veluoji dvi dienas. bauda mokek. tai ne, sakau, kad tik viena. pasirodo viza buvo ne menesiui, kaip ansksciau, o trisdesimciai dienu. kadangi sausis turi 31 diena, tai tokia matematika cia gaunas. pasirinkimas, arba susimoku bauda simto liru, arba 5 metus neivaziuoju i turkija. siaip galeciau ir nevaziuot, bet paziuriu zemelapy, kad kelias pas dvyrke tik per iraka tada veda. kaip ir nebera kur dingt. arba daryt pasaulio kelione aplink pas dvirati. ble. susimokejau.

mano vezikas, kuri susitranzinau, jau matau rankom trina ziuredamas i mano sviesuji viaida. bet arabiskai kala, viza pasto zenklu pavidale smakst ir gavau. ko nesitikejau beveik, nes pagal viska ambasadoj reik gaut. bet buvau girdejus, kad ir taip galima. taip ir pigiau gaunas, nei tiesiuoju keliu. nu ka, vienur pameti, kitur laimi.

o kamera mano brangioji vis dar neveikia, bet jau iseina, kad i ja sukisau apie du simtus euru. nu, bisk padauzau, tai isijungia. yra toks dalykas, kaip point of no return. investuoji tiek, kad paskui tik nustot pasidaro kvailiau negu neinvestuot.

susikuklinimo momentas. jauciuosi kaip mokykloj pirmoke. moku pasakyti tik aciu, sukran. nors buvo anksciau bandymu mokytis arabu.

ieskau ertes hostelio. kvapai, sviesos, muilo kalnai, naminio, kurio tiek, kad zmoniu gal nera, kad tiek nupraust, bet kita vertus, cia nei daugiau nei maziau 4 mln zmoniu

ju nera, iseje. einu falafelio ieskot. halepo falafeliai yr garsenybes. randu. pinigu neima is manes, sako cia svetingumas.

erte. gyvas. nesitiki. kaip holivudo filmuose, grynai. apie praradimus ir atsiribojimus ir mirties taskus kazka veblenam. ar dugnas jau? kai pagalvoji, viskas taip reliatyvu. daiktai. mes visi kurie prie kompu sedim, nesam net vienas pasaulio procentas zmoniu. tuo tarpu trecdalis neturi geriamo vandens. uz 50 metu – du trecdaliai. cia gal kartojuos, bet vistiek galvon nelenda. ir ka tie kompai ir kameros, blia?

pabundu. toks depresono uzuomazga. reikia greit kita tiksla galvot. taip, einam plesiku ieskot.

didmiestis. zmones ziauriai mieli atrodo. vat ar cia yra skurdziu valstybiu fenomenas?

susitinkam ieskodami neto Adel. kaip tik tokio man ir reikejo. Erte raso mailus, o mes su adel apie politika. jis studentu komunistu partijos vadas cia. pasiaiskinam, kaip cia kas su iraku sirija libanu ir amerikom, jis is libano, mama armene, studijuoja cia, 33 metu, teise.

After a long time..

Posted in Caucasus, English, Middle East, Stories and Tales, World Bike Trip with tags on 2006-12-02 by candycactus

well, i realised that writing a blog from places where there is no electricity quite a challenge. now, writing two blogs is even worse… so, mainly i keep my lithuanian blog updated, because i can express myself better in litho language. 

i write now from tbilisi, where i came a around a month ago. since my computer was stolen – a matter of natural distribution i guess – i have less opportunities to write in an electronic form. but if you regard, that most of the world is not on wire  , then i think it is more than fare, that i slowly loose my privileges as someone from rich europe and can existentily start realising the life beyond internet or electricity.   

i think, maybe it will make sense to write it all in paper and when i am old and settled (the last one is still hard for me to imagine),  to publish a paper book, that does not require electronics, that we get so much dependent of.

i thank here all the kind people i met on my way in romania, macedonia, greece, turkey and here in georgia, that hosted me or helped me in another way. most of them will never read this post, because they would not have access to the internet.

now i plan to go to syria and jordania. then come back to caucasus in spring, and through central asia – to china. thats the plan, but you never know, if you survive until the next day. in tbilisi crossing the main street i think it could be the last chapter of my traveling. but i survived by now, so the chances are high, that i will continue cycling

Grietinėlė

Posted in Lietuviškai, Travel diary, World Bike Trip with tags , on 2006-08-21 by candycactus

Mano Makedonijos ћemėlapis apsiriboja aiљkiom spalvom, nesismulkina pustoniais, vaizduojančiais kokius nors kalnus, ar daubas. Tenka tai patirti savo kailiu. O љį syk net nereikia ypatingo jautrumo – leidies nuo kalnų ir temperatūra kyla su kiekvienais nusileistais keliais љimtais metrų lyg į toasterį – 27, 28, 29, 30, 31, 32, 34, galiausiai kol privaћiuoju Strumicą mano puikusis barometras rodo jau visus 37 laipsnius. Ech, љioks toks iљvarymas iљ pragaro jaučias, bet negi nepasidarysim ir iљ pragaro dorybės?

Susirandu internetinę kavinę. Pakeliui barai, bariūkљčiai, jaunimo kultūra bujoja tolko tak, vyrukai suћeliuotais plaukais, Hawai kelnėm, beveik kaip mano saulės akiniais, mergos irgi ne ką blogiau iљsičiustę. Gal geras ћenklas? Vėliau suћinau, kad į Stumicą plūsta jaunimėlis ir iљ kitų miestų. Mat chebra Anglijose ir Italijose pauћdarbiavę prisiћiūrėjo barų ir grįћę savo atidarė.

Kol susitvarkau su emailais, sutemsta. E, spąstai, nespėjau iљvaћiuot iљ miesto. Ћinau, kad neatsakinga, bet lyg ir ramina, kad vis girdћiu, kad Makedonija saugi. Gal parke kokiam tada galima iљdrįst?

Klaidћioju patamsy, kol kaћkoks vyrukas skėsčioja rankom, lyg klausdamas, ką aљ čia darau. Prisipaћįstu kaip į kelnes pridaręs vaikas, kad nesusiradau nakvynės, ei, einam pas mum kavos, viskas angliљkai. Apsiraminu, kad galiu bent jau pasitarnauti kaip anglų kalbos treinerė. Bet kai iљ vonios iљlenda jo ћmona ir pradeda kalbėt, mano dћiaugsmas љiek tiek iљblėsta, nes suprantu, kad greit nesustos. Ir iљties, jos vyrui ir man љansų prasiћiot nėr. Va va, taip turėtų būt ћmonėm su manim, galvoju. Ji pasakoja, ką pasakė sena graikę, kurią ji Anglijoj priћiūrėjo, ir dar kokius 28 panaљios reikљmės dalykus. Ji mokytoja. Ne ne, mokykla yra rimtai dalykas prieљ vaikų teises. Ar jų kas klausia, ar jie nori tokios mokytojos? Erdvus butas, pagal apstatymą galvočiau, kad jie kokia 30 metų vyresni, bet mes bendraamћiai. Ћemėlapio neneљk, sako man jie, viską galima paћiūrėt autorutery, tada kaћkiek susiparina, kad Makedonijos kai kurių dalių trūksta. Uћtai čia pirmą sykį pamatau jį. Klausiu, kieno čia portretas, galvoju, gal jų koks senelis generolas buvęs. Tito, iљdidћiai atsako ji. Ir ji ne viena čia, kuri jaučia sentimentus aniem laikam.

Sako, kad turėčiau vaћiuot į Makedonijos vakarus, kad pamatyčiau, kaip turtingi makedoniečiai gyvena. Nespėjau pabaigt pasakyt, kad man kaip tik įdomu, kaur maћiau bapkių. Ji jau pasakoja, kad ryt veљ vaiką į ligoninę, nes kosėja, ir juos ten aptarnauja be eilės ir mandagiau negu kitus, nes jos mama dirba sesele tenais. Man pradeda trūkt oro, klausiu, kur galėtau pastatyt palapinę, ir jaučiu, kad gresia miegojimas viduj, ir prieљ supanikuojant viduj ji pasiūlo miegot balkone. Pamatau seną tarybinę raskladuљkę ir vos nemirљtu iљ laimės, kad vėl galiu būt lauke.

Kitą rytą iљlekiu vos saulei patekėjus. Jaučiu racionalų dėkingumą su skrandћio jausmu lyg būčiau veganė privalgius riebios grietinėlės.

 

POCILINKAS

Posted in Lietuviškai, Travel diary, World Bike Trip with tags on 2006-08-21 by candycactus

Būtų per gaila perlėkt Makedoniją per greit, riedu nemindama per kalnelius, kurie man atrodo lyg po ћemės orgazmo Karpatuose љvelnios apsiraminimo bangos. Slyvos ћvilga saulėj. Turbūt kas kilometrą sustoju, siurbiu savin pavakario saulės apvyniotus molinius namus, avis, tas kur matos toli toli, uћ kelių kalnelių. Kaip jie čia dar nesugebėjo sugadint kraљtovaizdћio? Neįtikėtina. Toks nekaltas ћmogiљkas ћaismas iљsilieja avilių iљmarginimu, kurie lyg būtų vienintelė vieta spalvom tarp baltų namelių ir juodų močiučių rūbelių.

Pagaliau privaћiuoju miestelį. Berovo. Reik per valandą apissukt, uћ valandos tems. Būt gerai nusipirkt kokį kopūstėlį ir gal duonos prie dovanoto sūrio. O, geras, policija. Dar neteko bendraut per љitą kelionę. Akurat, sustabdo. Nu biљk nelaiku, bet tai ką mes jau, nepraћūsim. Pasas. Iљ kur, ko, kada, kiek. Bet viskas tokiu tonu, kad tiesiog pagalvojau, kad mano mokyklos diriko Suslavičiaus reinkarnacija galėtų būti, bet metai mesusieina ir jaučiu Suslavičius dar gyvas, tokie, velnias, ilgai gyvena. Oj, nepasakyčiau, kad su dideliu entuziazmu atsakinėju, o tai matyt љito ћmogaus nuotaikos nė kiek nekelia. Pasiima pasą, sako, sek maљin`ą, vaћiuojam į nuovadą. O. Rimtai čia viskas.

Nuovade dabar jau tryse klausinėja. Tai kodėl Lenkijos љtampų nėr? Aљ galvoju, gerai ћinau vieną ћodį makedoniљkai – nieznam. Ir varau – nieznam nieznam. Tol, kol neklausė, ar aљ lietuvė ir kodėl makedoniљkai moku. Rimtai jam atsakau, kad esu Romė, tipo čigonė. O religijos – islamo, krikљčionybės? Gal net ir susimėčiau iљ įsiučio, ką čia geriau sakyt, ar kad musulmonė, ar kad ateistė?

Sakau, chebra, ћėkit, jūs turit namus, ne? Aљ tai, kaip sakiau, gyvenu, љator, palapinėj ir man љitas inerviuzas netinka į planą nors tu ką. Jaučiu, jei Lietuvoj būtų taip klausinėję, būčiau suvarius, kad iљvis neturi teisės naudotis tarnybine padėtim savo pramogom ir kad ne jų suљiktas reikalas, kokia mano religija. Ypač, kad religiniai skirtumai yra tema љitoj љaly – Makedonijoj gyvena 20 procentų musulmonų albanų. Bet susilaikau ir matyt ћvilgsnio aљtrumu iљtraukiu pasą.

Įsivaizduoju, kaip su makedoniečiais kitur elgias – dar ћostkiau, nei su manim čia. Tai matyt savotiљkas kerљtas vakarams per mane. Laikai pasikeitė – kertu sienas be љirdies plakimo, esu viena iљ tos maћumos pasauly, kuri turi teisę judėti beveik bet kur. Tranzavimai be vizos Vokietijon – jau archyviniai, beveik pamirљti laikai.

Nurūkau dar į pardę. Pritrūkau kelių dinarų. Pardavėja numoja ranka, nieko nieko, nereik, tų dinarų. Viskas valandos bėgy. Ir kas drįstų kaћką generalizuot, kaћką apie tai kaip gi yra toj Makedonojoj?

 

Makedonietės

Posted in Lietuviškai, Travel diary, World Bike Trip with tags on 2006-08-21 by candycactus

Upėj iљsimaudau. Smelis ћiba. Akmenys irgi. Va, Aleksandras Makedonietis su tokiais amnim matyt irgi ћaidė. Nu, љiaip visokie kariai ir didvyriai manęs lyg ir neћavi, idolai protams pavergti, nacionalizmams bujoti. Bet kiek iљ Gombricho istorijos vaikasm supratu, kad jis be mūљių su chebra susitūsindavo, kad ten visokiom tautom prikolas turėti tokį uћkariautoją. Vienas iљ jo vinių buvo, kad leisdavo visom savo alia uћkariatom tautom bujoti savo kultūrą, iљmokdavo jų kalbas. Nu, įdomu, kaip ten iљtikrųjų buvo, bet toks idolas man visai patinka.

O љiaip Makedonijoj keliaujant kyla įtarimas, kaip čia yra, kad nėra jokių ћymių makedoniљkų moterų, nes valdingumo jom atrodo netrūksta. Gal taip ir yra matriarchate? Kur moteris diktuoja liniją? Mieste vėliau sutinku moteris, kurios jau ant ribos savo vyrų atћvilgiu. Sėdћiu dabar prie Dorijan eћero ir, vieta vadinas ALEKS BYČ, uћrasyta kirilica. Tai va tą byč kirilica paraљyta galima skaityt visaip. Ne, matyt joks “chatas” nėra sprendimas. Galų gale nieks čia iљties negali ћinot, kas gera, kas bloga, bet faktas, kad jei vienas ћmogus uћima daug vietos, tai kitiem jos lieka maћiau, ir tiek.

 

Upė

Posted in Lietuviškai, Stories and Tales, Travel diary, World Bike Trip with tags , on 2006-08-21 by candycactus

Lūћtu, kaip noriu kavos. Rybnik. Uћeinu. Gaunu espresso dopo. Bapkių ir vėl iљ manęs neima. Vaћiuoju pasikrovus. Įdienojus sustoju prie upės љeљėly pasidaryt valgyt, susitvarkyt dvyrką. Ateina berniukas, tyliai stebi, kaip valau grandinę. Jam nusiљypsau ir dћiaugiuos, kad su vaikais galima natūraliai bendraut. Uћtenka љypsenos ir mum visai nereik љnekėtis. Jis vis nueina ir vėl grįћta, kaip koks besiganantis avinėlis. Įmerkia galvą į upės vandėnį ir nusipurto kaip љuniukas. Darausi ryћių pomidorų sriubą. Oj, gerai kvepia. Galvoju, va, galėsiu pasiūlyt. Avinėlis grįћta su kompanija. Ji – rundina, bet jauna, ciza, dukra uћ parankės. Taip dalykiљkai, tarp cigaretės įkvepių , sako ji man, ћėk, kai baigsi, susipakuoj ir atvaryk pas mum kavos. Dar pagalvoju apie savo įћadą neatsisakyt, kai ћmonės siūlo, ir tiesiog juokas ima, kad viskas kaip kokio filmo scenarijus. Ne, neatsisakysiu. Siūlau jiem sriubos. Paragauja ir nueina, sako tu ateik pas mus. Po jų ateina oћkų banda, apčiulpia mano taљių segtukus ir nubidzena toliau kalnų upės pakrante.

Apčiulptas taљes perneљu per upę, persiveћu dvyrką. Upių kitoj pusėj yr kitas pasaulis. Įbrendu į љitą. Skalbinių per medћius nesimatė. Kavos kvapas. Uћgniauћia kvapą. Koks namas..! Jaučiu lyg Ignė mistiљkai stovėtų ir jai sakyčiau, ћėk, čia gi kaip mūsų statytas tūlikas, tik didesnis ir gėlėm neapkaiљytas. Nes buvo toks epizodas Spirakiuose, kad senas tūlikas visai sukriuљo ir statėm iљ lentų naują. Kaimynai juokės iљ mūsų tualetinės nerimties, juk reikia taip ir anaip, kaip čia dabar jūs. O mes va taip ir taip, su laneliais ir papuoљimais tik be vienos sienos, nes lentų ir uћtaiso pritrūko, bet uћgrūdintiem uћpakaliam jokie Daukniūnų vėjai nebaisūs. O čia va rimtų rimčiausiai toks namas stovi. Uћeik, sako. Ant pagalių sukonstruotos palangės bulgariљkų ћirnelių GLOBUS skarbonkė, joj koks tai augalas. Љitas yr “lupo” ir vėdina burną, iљ to suprantu, kad čili pipiras. Iљ љlangos bėga vanduo kiema iљtisai. Sako, čia prie љaltinio prijungta. Viduj karљta. Tik ką kepė duoną, dukra keturiolikinė duoną minkė, su pasididiћiavimu puse lūpos sako jin, bo kita pusė laiko cizą, bet akim vienareikљmiљkai paћiūri, kad pasidaro aiљku, kad meilės čia netrūksta. Ir laimės atrodo irgi ne, nors pagal daiktus sprendћiant galėtum sakyti – ћostkas skurdas. Visiљkas minimalizmas. Čia va mūsų lovos, o čia va darbinykai miega. Kokie darbinykai? Pasirodo medkirčiai. Su aљtuoniais arkliais partempia rastus iљ tokių vietų, kur jokios maљinos nepravaћiuotų. Einam į tvartą ir jau vardina jinai man su pasididћiavimu visų arklų ir oћkų vardus, o čia ћek parљiukai, љitie tai nerealūs draugai, drugari, sako ji rodydama į beћaidћiančius љunį ir katę. Sako, kai čia nebebus darbo mes susipakuosim viskč ir kelsimės į kitą vietą. Jie matyt patys neћino, kad jie klajokliai.

Man ji patinka – grynai tokia piratų motina. Naivumo nerasta. Nors ji tik metais vyresnė uћ mane, jaučiuos tokia maliukė, bandau lyg ir pasitempt ir dar kvailiau pasijaučiu, kaip anais laikais, kai trūlike vaћiuodama bandydavau elgtis ir atrodyt kaip suaugus, o man buvo 8. Vaћiuodavau į muzikos mokyklą ir nors ћiauriai juokingai skambėdavo balsas “sekanti stotelė kalnų parkas”, rimtų rimčiausiai įsijausdavau į bilietų kompastiravimo ћaidimą. Ne, ne, neiљeina man nuslėpt susiћavėjimo ir klausinėju jų lauћytai makedoniљkai. Ћiemą uћdengiam grindis, o rugsėjo gale būna didelis skalbimas. Noriu sūrio? Kas per klausimas, o kaip skylės atsiranda? Ji pasiћiūri per langą, aљ paskui ją. Jie grįћta. Aљtuoni arkliai. Ir darbinykai.

Љiandien љventė sako jos vyras, nupirkau maљiną. Jin aiљkiai dėl to nėra laimingiausia, bet lyg iљ meilės leidћia tokį promachą vyrui. Rakija pilas iљ plastmasinio alaus butels, virљ stalo neoninė lempa – Vančo , lyg koks sąmokslininkas merkia akį ir iљkėlęs pirљtą sako, akumuliatorius. Elektros čia gi nėra, taip kaip ir anoj fermoj Rumunijoj, kur kaip Mongolijoj kokioj buvo ir susinepatoginau, kai norėjau pakrauti fotikč ir supratau, kad elektros tai gi nėr. Vienas svečias priveћė per visą upę maљiną, kad muzikos būtų. Klausiu, o tai kaip su tikrom dainom? Nu gerai. Prieљais sėdi rabotnykas or graћiausiu girdėtu balsu traukia. Jis kaip koks sumaћintas milћinas – ћili plaukai, ћydros akys, milћino nosis, dantys balti su su neaiљkumais. Įsimyliu aљ jį iљkart. Blyn, tik Marianos tėvas neatlaiko, kad jo pavaldinys valdo sceną ir bando perbliat ant virљaus. Ech, asilas, ir nėr kaip uћčiaupt., tai tik bandau nuobiras nugirdėt. Dar љmėkљteli mintis, kad gi reikia įraљinėt, bet jau ne, viską sugadintų ir tada jau grauћčiaus iki mirties, kad nuћudћiau momentą. Ir slapta pradedu dћiaugtis, kad man tą fotiką nudћiovė. Vistiek nieks nieko nesuprastų, kas ten uћ tų pixelių.

Mariana pasiveda mane į љalį ir stropiai viską iљaiљkina apie kitą darbinyką, jaunesnįjį. Darbљtus, ramus, turi bapkių. Tik ћmonos neturi. Susirūpinau, kaip čia dabar ћmogui padėt. Razbieraљ? Tipo, supranti? A, nu ir tik tada suprantu, kad čia pirљlybos vyksta. Audrius paraљė ћinutę, kad likčiau Makedonijoj. Tai liuosiai galėčiau, va per dieną jau antras vedybų pasiūlymas. Nu, bent jau lieku pas juos nakvoti.

Padarė man sūrį su paprika. Viskas taip kasdieniљkai vyksta. Lyg ryt grįћčiau. Perbrendu per upę. Neatsisuku, nes kaћkokios sakmės apie Euridikės ir Orfėjus galvoj sklando. Gal jie man pasirodys kitokie iљ kito upės kranto? O gal iљnyks visai? Nuo kelio iљdrįstu paћiūrėt. Yra. Tokie patys. Mano raudona veliava su baltais ћirniais plėvesuoja į mane. Vejas palankus.