Varanasi Lietuviskai

rūkas pabudo rožių spalva
spindi karvės aky
kuri šildo širdim po nakties
atvėsusį miesto grindinį
dievų skubus čepsėjimas
pažadina šunis
dėbčioja jie, kaip nuodėmės plaukia prošal
šventam vandeny su maišeliais
o karmos dūmai spraudžiasi
pro mūrų plyšius gilyn
bet sariai tai tiesiais ant grindinio nekaltai
gaudyt saulę ir turistų akis