Archive for Buenos Aires

Psychodelic Tango

Posted in English, Stories and Tales, Travel diary with tags , , , , , , , on 2012-03-20 by candycactus

Can you recall an experience, when you dream and something becomes really strange? A line, a form, a smell distorts itself and slowly changes its nature and transforms into something so different that it scares and amazes you? The stuff the mythological creatures are made of?

Watching tango milongas can be better than any psychodelic drug experience. You see a couple dancing. The lady is so skinny that she disappears and only her huge black tango shoes follow a big belly and immense arms embrassing pure air.

A big bubble of a chewing gum from red lips seems to ignore the rhythm of a fast milonga and grows as if it would be an illustration for evolution, and bursts all at a sudden in slow motion as a an evidence of permanent impermanence.

There is a couple dancing in sophisticated steps. The guy is so concentrated that he sticks his tongue like a six year old learning to write. His tongue becomes bigger and bigger until you see a piece of light silk swinging from a big mouth with a huge tongue stuck out.

A tattoo of the the skull on the arm of a lady observes quietely the dance, until it slips from the arm onto the face. “Mi corazon!”- sings a red flower in the hair of the skull along with the desperate bandoneon. Your view looks for breasts. One couple, another couple, they look transparent. Then you spot a young moon and a star in blood instead of heart, it reminds you of something.

“Quieres bailar?” (Want to dance?) You wake up and realize that the moon and a star are on a red T-Shirt representing Turkish flag on a body of a skinny lady in her sixties.

Advertisements

Magic of Coming Back

Posted in English, Stories and Tales, Travel diary with tags , , , , , , , , on 2012-03-08 by candycactus

After 2 months of vagabonding through places still visited by ghosts from the Pacific War, I am back to Buenos Aires. And here I am facing a strange riddle. How come a city that I have so little emotions toward to, like appreciation, fascination and just simply love (read: I dont like Buenos Aires. Malos Aires. For almost an indefinite list of reasons), can be all at a sudden so incredibly nice to me? There is no other city in the world were I would be granted compliments for nearly everything and from nearly everybody in the frequency that makes me think hard – what is it all about? Is it because my short hair got longer? Or is it because the terrible heat of the summer is fading and the muscles of portenos faces relax resulting in smiles? Or is it again that exterior just reflects ones interior?

But what about just a sheer coming back? I guess this must be the trick. Places that have unfortune to be popular for something or being declared to some heritage of the humanity, suffer from masses of comers-and-soon-goers, who come like a plague with their appearent usefulness of bringing money into the game. But have you ever experienced yourself rushing to a bus back home from work and being asked by, lets say, an Asian tourist something in a slow motion as if would be played to you backwards? Or you would want to pass on the sidewalk and there would be a crowd of “these” taking pictures of some facade you have never took notice even if you grew up in the same street? Well, thinking this way it is not difficult to see that being nasty to foreigners who come and never come back is just a survival strategy saving your soul for encounters that might result in any other exchange of energies apart from the monetary.

What happens when one comes back? All at a sudden pavements, walls of the city and everybody in and around them perceives this pure fact as a declaration of love. And they must see it right, even if I did not realize it myself. All at a sudden there is no problem if I ask for a cup of coffee with some milk apart (what the hell happened to this city that it does not refuse it anymore as before??). All at a sudden I find a verduleria, a vegetable store I wished to find where I would know the name of the vendor. And panaderia – they remember me from two months ago and give me a welcome back sweet. It goes on and on like this. Me – speechless.

But the last place where I would expect to be showered with compliments for more or less random stuff would be in an Indian clothing store with an Indian Muslim lady who does not let me see around because she just wants to hug me. What is happening?!

I must be radiating in a flashing manner – I came back, Buenos Aires!

Buenos Aires

Posted in Lietuviškai, Travel diary with tags , , , on 2012-01-06 by candycactus

Here is an excerpt of an essay I am currently writing about Buenos Aires (in Lithuanian).
———-
Kelionė

Pusė penkių ryto. Atsisveikinu su taksistu Luis. Negaliu padaryti geros jo nuotraukos, nes dar tamsu – jis atrodo lyg būtų iš Naujojo Orleano kokio nors džiazo ansamblio su baltai raudonai languota senovine snapine kepurėle šalia jūros mėlynumo Fordo. Havanos aeruostas. Iš čia turiu vykti keletą dešimtmečių į priekį ir keletą tūkstančių kilomentrų į pietus – Buenos Aires.
Atvykstu į oro uostą laiku, bet eilė prie check-in yra vienintelė. Kai pagaliau galiu padėti savo kuprinę ant svarstyklių, už manęs žmonių jau nebėra, o iki skrydžio telikę 15 minučių. Lituania? Taip taip. Klavišų barbenimas. Aš rami tarsi bengališkas liūtas. Negaliu jūsų leisti į skrydį – turite turėti bilietą atgal. “?”. Likus 15 minučių iki skrydžio nelabai yra kada šakotis. “Ką siūlote man daryti?” Mano liūto ramumas po truputį ima sklaidytis. “Pirkite bilietą”. Nieko kito nebelieka. Paprašau bilieto, kurį galėčiau grąžinti. Viskas turi kainą, šitas noras taip pat. Sumoku kelias štukes su kortele. Grįžta bengališko liūto ramybė ir leidžiuos per kontroles į lėktuvą.
Nuostabu, netikrino. O galėjo. Spėju.
Stebiu žmones eilėje. Ir man dingteli, kad savo gyvenime esu sutikus eilę argentiniečių, bet nė vienas nepateko į mano gana ilgą mėgiamų žmonių sąrašėlį. Vienintelis galbūt buvo Hernan, su kuriuo įrašinėjom muziką grodami dantų siūlais ir kiniškom lazdelėm. Kažkas lyg ir netaip. Eilėje tvyro rimtis, primenanti Vnukovo aerouostą Maskvoje. Vienas kubietis juokėsi iš manęs – sakė, ką tu ten žadi veikti, toj Argentinoj? Juk argentiniečiai kiekvienam sprendimui turi po problemą!
Po Kuboje praleisto laiko karibietiškai atvirose erdvėse, kelionė lėktuvu su daugybę sykių perkvėpuotu kondicionuojamu oru pasirodė kaip iššūkis. Nusileidžiu Buenos Airese. Vakaras.
Migracijos langelis – niekam neįdomu, ar turiu aš iš Argentinos išvykimo bilietą. Antspaudas ir aš Argentinoje, pradinė stotelėje, nuo kurios turi prasidėti mano kelionė po Pietų Ameriką.
Nuskubu į aviakompanijos biurą – noriu sutvarkyti reikalą dėl bilieto, kad man jį anuliuotų ir grąžintų mokestį. Reikia laukti. Reikia ilgai laukti. Palaukiu, kol daiktais apgrūstame aviakompanijos biure pagaliau į mane atkreipia dėmesį.
– Grąžinti bilietą? Kokia nesąmonė. Aš jums galiu garantuoti, kad niekas jums jokio bilieto negrąžins.
Mane išmuša prakaitas ir beveik visiškai apleidžia liūto ramybė: “???”
– Kreipkitės į mūsų biurą esantį centre, bet tikrai jums bilieto negrąžins. Jei net ir būtų tokia galimybė, jūs turėtumėte kreiptis į mūsų biurą Havanoje. Labai apgailestaujame, bet žinokite, mums keliaujant į Europą irgi keliami tokie reikalavimai.
Štai kaip – argentinietiškas kerštas tvirtovei Europai. Nu, bandau save įtikinti, kad ji tiesiog nežino galbūt, kaip čia tikrai yra. Bet jos tirada, kaip reikia manyti, manęs anaiptol nenuramino. Užeinu į migracijos biurą – galbūt jie gali man išrašyti raštą, kad nereikalauja iš manęs skrydžio atgal., juk neprašė pasienio kontrolėje. Laukiu eilėje. Laukiu. Laukiu ilgai. Jauna mergina už langelio, savo veido išraiška man primena pasienio poste tarp Izraelio ir Jordanijos dirbusią jauną merginą, kuri atmetė mano draugės kiprietės pasą, sakydama, kad nežino kur yra Kipras ir dėl to negalinti praleisti mano draugės. Neapsirikau įvertindama aroganciją ir ignoranciją. Buvau apšaukta, kad reikalauju kažko, kas neegzistuoja. Bandžiau įtikinti, kad jei parašytų man tokį raštą, jis imtų egzistuoti. Bergždžiai. Galiausiai iš už užkulisių pasirodė įspūdingų gabaritų šviesiaplaukė imigracijos biuro direktorė ir pakeltu tonu mane patikino, kad reikalavimas turėti grįžimo bilietą neturi nieko bendro su imigracija. Toptelėjo, kad tikrai esu toli nuo Europos ir vokiškas teisių supratimas man čia niekuo nepadės.
Ką gi, telieka ieškotis dabar transporto ir vykti į centrą. Vienuolikta vakaro. Iš kur išvyksta shuttle? “Negalime pasakyti dabar, bet už pusvalanžio aname susitikimo punkte jus ateis pasitikti ir nuves į autobusą”. Įdomi, gerokai mistifikuota, dar niekur nepatirta sistema.
Esame nuvežami į kažkokią stotį. Niekas nekalba, tik ‘užsiėmusiai’ bėginėja. Nesuprantu, kad vyksta. Liepia laukti. Laukti. Laukti ilgai. Galiausiai, po šiokio tokio laukimo, prieš visus atsistoja baltais išlygintais marškiniais darbuotojas, kuris atrodo, lyg vykdytų flashmobo akciją, tuoj ims dainuoti operą, bet ne, jis iškilmingai ima skaityti vardus. Pasipraktikavau, kaip gali skambėti mano vardas, tariamas tūlo argentiniečio. Atpažinau. Mus suskirsto į taksi.
Taksistas – neįtikėtino nešnekumo. Iš tylos tamsoje sprendžiau, kad turi būti ir gerokai susiraukęs. Negaliu palyginti su jokia patirtimi, nes dar nepatirta. Atveža mane prie viešbučio. Senas gatvės grindinys. Atpažįstu numerį, Hotel Carly. Puiku. Grotos. Uždarytos grotos. Skambutis sienoje už grotų. Bandau pasiekti, bet negaliu – per trumpa ranka. Kelios minutės po vidurnakčio. Apžvelgiu prie gretimo kabako rūkančius vyrukus. Išrenku vieną su ilgiausiom rankom ir jo paprašau, kad pasiektų man skambutį. Po keletą bandymų randame geriausią poziją jį pasiekti ir su palengvėjimu girdime jį viduje. Tada tyla. Nieko. Dar sykį skambinam. Nieko…. Atrodo, kad viešbutį užrakina vidurnaktį. Prasikeikiu dėl visų eilių prie imigracijos, kad atvykau keliomis minutėmis per vėlai. Apsižvalgau. Sako, kad Buenos Airės nėra saugiausiais miestas pasaulyje, ypač naktį. Paklausiu šalia stovinčios merginos, ar man saugu čia su didžiule kuprine ieškotis kitos nakvynės vietos. Ji apsižvalgo ir nevisai įtikinančiai patikina, kad nu, dar nėra taip jau vėlu, tai turėtų būti tvarkoj.
Vienas iš privalumų keliaujant dviračiu man yra tai, kad beveik niekad neprarandu orientacijos, kur esu – su mažom išimtim visuomet žinau, iš kur atvykau. Tačiau dabar atvykau į miestą, kurio žemėlapis mano smegenų GPS dar neišmintas ir neegzistuojąs, ne su dviračiu, o su taksi. Naktis, mane ištinka vertigo jausmas ir neturėdama nė vieno atspirties taško meldžiuosi atsitiktinumo dievui, kad eidama bet kuria pasirinkta kryptimi užtiksiu dar atidarytą hostelį. Padedu statistikai paklausdama retų praeivių ir tuščiomis gatvėmis leidžiuosi patarta kryptimi.
Hipiškas hostelis, lengviau atsidūstu, įsitaisau dormitorijoje ir prisijungiu prie angliškai su visokiais akcentais kvatojančios draugijos. Iš kur aš? Iš Lietuvos. Kiti iš Italijos, Prancūzijos, Naujos Zelandijos. O vienas sakosi, kad neatspėsiu iš kur. Neatspėjau. Jis irgi iš Lietuvos. Atrodo, kad Buenos Aires pilnos siurprizų. Švenčiu viduje savo atvykimą, kuris baigėsi šiai dienai sėkmingai.

Porteños
Kitą dieną vykstu į oro kompanijos biurą. Biure trys darbuotojai. Klientų nėra. Man pastoviniavus, viena darbuotoja man nurodo – išsitraukit numerėlį. Lieku laukti. Laukti. Ilgokai, kas man suteikia laiko stebėtis, kokiais būdais dalykai, kuriuos pažįstu iš sovietmečio, galėjo atkeliauti iki čia? Numerėliai, sukurti eilių sutvarkymui, čia tapę priedanga ilgai ilgai nekreipti dėmesio į bet kokį pasirodžiusį klientą. Pradedu įtarti, kad logišku argumentavimu čia nieko nepasieksiu. Matyt reiks mobilizuoti ašaras ir bandyti prabudinti norą man padėti.
“Gerai, aš jums pranešiu už dviejų savaičių”. Taip ji nusprendė, kad liksiu Buenos Airese tikrai ilgiau, nei savaitę.
Miestas man kažkuo primena New Yorką, kurio gatvėmis šlaisčiausi 90-tųjų pradžioje. Gyvenau tuomet kambarėlyje be langų Queenso rajone. Taip išeina, kad ir čia be langų, tik bent jau su durim, pro kurias gali įeiti šviesa. Elementari sąlyga, tarsi tyčia stiprinanti jausmą, kad atvykdama į Buenos Aires patekau į narvą su didžiuliais gatvių labirintais.
Užaugusios barokiškame mieste – Vilniuje – mano smegenys pasirodo išsiugdė ne tik puikią intuiciją skaityti beveik bet kokio organiškai užaugusio senovinio miesto geografiją, bet ir absoliutų neįgalumą susiorientuoti geometriškai taisyklingai suplanuotame mieste. Iš to, ką kadaise skaičiau Jorge Luis Borgeso kūryboj, tepamenu, kad labirintai ir mitinės būtybės užima joje svarbią vietą. Nuolatinis intuityvus nenuėjimas ten, kur norėjau ir susidūrimai su būtybėmis, kurios pernelyg dažnai ir užtikrintai sako “ne” ir apsprendžia tam sykiui mano likimą, kelia įtarimą, kad būtent dėl to.
Pavargusi nuo labirintinių klaidžiojimų ir pernelyg dažnais “ne”, sau leidžiu užeiti išgerti kavos. Nepriekaištinga, itin mandagia castellano paprašau kavos su pienu, tik pieno norėčiau atskirai. Toks tariamai keistas kavos gėrimo būdas nėra nieko nustebinęs nė vienoje mano aplankytoje šalyje. Čia jis irgi nestebina. Tiesiog, man sako – “ne”. Vėl Ir tai tokiu tonu, kuris atmeta bet kokią galimybę tęsti pokalbį. Tarkime šitaip jis galėtų būti tęsiamas Turkijoje – ‘be abejo, tik šitaip jums kainuos 20 centų daugiau”. Bet čia, akivaizdu, kad ne centuose esmė. Tačiau tiek pat nesuprantu, kur ji.
Buenos Aires gyventojus vadina porteños. Tai reiškia maždaug “uosto gyventojai”. Tačiau žodžio porteños semantika yra kur kas platesnė, negu plikas lingvistinis žodžio vertimas. Trumpai – porteños Argentinoje ir Lotynų Amerikoje yra žinomi dėl savo blogos nuotaikos ir chroniško susiraukimo. Nemaniau, kad ir Argentinoje teks patirti laiko mašinos efektą – susidūrimai su porteños dažnai priminė sovietinius laikus, kai centralizuota ekonomika buvo išmušus iš žmonių būdą mąstyti sprendžiant problemas, o ne kuriant naujas, kuri būdavo paremta proletariato sureikšminimu ir susireikšminimu. Tai buvo laikai, kai valytojos, sekretorės, padavėjos ir budintys beveik mitinės realybės lygmenyje spręsdavo žmonių likimus. Tarsi grįžau – esu mitologinių būtybių apsuptyje, kurių veiksmai apsprendžia už mane mano tolimesnius žingsnius ir tarsi pasakoje nurodo kryptį, kuria linkme turi vyniotis mano staltiesė ir judėjimo trajektorija.
Como te va? (Kaip tau sekasi?) Ir nuskuba. Jie deklaruotinai nemėgsta amerikoniškumo. Amerikos, Kanados ir Anglijos piliečiai turi mokėti mokestį atvykdami į Argentiną – tai tarytum švelni bausmė už Malvinų salas, kurios iki šios dienos yra Jungtinės Karalystės globoje ir pasaulyje žinomos kaip Falkland salos. Tuo keisčiau atrodo elgesys, kuris stereotipiškai ir plačiai priskiriamas būtent amerikonijos kultūrai. Taip, man čia pasisveikinimo draugiškumas atrodo labai netikras ir jei būtų galima rinktis, tikrai pasirinkčiau klaikiai, bet nuoširdžiai besikeikiantį maskvietį. O gal porteños tiesiog jau nutuokia, kad sakysiu, kad man blogai sekasi šitame mieste ir nuskuba neklausę?

Susiraukimas, noras skųstis ir bumbėti, kaip padariau rašydama šitą esė iki čia, permelkia ir geriausiai, mano galva, apibūdina porteño mentalitetą 🙂 Nors budistai sako, kad viskas yra tik savo paties vidaus atspindys.

This slideshow requires JavaScript.